Kovo 13 d. miškininkų bendruomenė neteko vieno iš vyriausių amžiumi kolegų – nusipelniusio šalies miškininko, LMS nario Stasio Bartaševičiaus, dirbusio miškų ūkio sistemoje 38 metus. Gegužės 16 d. jam būtų sukakę 96 metai.

Su šiuo garbiu miškininku man teko bendrauti nuo 1976 m. rudens. Stasys buvo iš tų pokario kartos kolegų, kurie nežiūrėjo iš savo amžiaus ir užimamo posto aukštumų į naujoką miškininką, nedrąsiai pravėrusį ministerijos kabineto duris. Ir daugeliui kitų jaunų miškininkų jis buvo tolerantiškas, kaip tėvas, pas kurį nebijojai užeiti ko nors paklausti, paprašyti.
Iš vaizdingų Anykščių rajono Pavarių apylinkių kilęs Stasys Bartaševičius užaugo valstiečių šeimoje, bet nuo vaikystės jo žvilgsnis krypo į iki tolumų besidriekiančią paslaptingą Ramuldavos girią, susidedančią iš keliolikos miškų masyvų. Čia jis jautėsi kaip namuose, nebijojo būti ir naktį. 1944 m. rudenį šioje girioje sprendėsi tolimesnis Stasio likimas.

Aukštaitiją 1944 m. vasarą užėmus Raudonajai armijai, ir aštuoniolikmečiai gimnazistai mobilizuoti į rusų kariuomenę, o neatvykę savo noru – gaudyti kaimuose. Anykščių gimnazijoje 7 klases baigusiam Stasiui Bartaševičiui teko tapti laikinu ,,dezertyru“ – su kitais bendraamžiais slėptis šios girios pelkynuose. Pasak Stasio, kad išliko gyvas ir galėjo baigti gimnaziją, įgyti profesiją, jis buvo dėkingas tuometiniam Anykščių gimnazijos direktoriui Alfonsui Bieliniui ir klasės auklėtoju buvusiam rašytojui Antanui Žukauskui-Vienuoliui. Pamatę pustuštę baigiamąją klasę, jie surizikavo besislapstantiems nuo mobilizacijos gimnazistams išduoti fiktyvius pažymėjimus, kuriuose vaikinus pajaunino 2 metais – tapo gimusiais 1928 m. Vėliau Stasiui pavyko iš pažįstamų pogrindžio rezistentų gauti ir tuščius vokiečių okupacijos metais atspausdintus gimimo liudijimų (metrikų) blankus, juose įteisinti amžiaus ir gimimo vietos pokytį. Tai leido Stasiui 1945 m. baigti gimnaziją ir rudenį įstoti į Vilniaus universitetą, kur su dviem irgi ,,nepilnamečiais“ bendramoksliais, pasirinko mažiau politizuotas miškininkystės studijas. Niekam iš anykštėnų neįskundus, jie sėkmingai baigė miškų mokslus 1950 m. jau Kaune, LŽŪA ir tapo žinomais miškininkais. Pokario nutikimus vėliau priminė tik 2 metais vėliau gauta pensija bei visąlaik oficialiai švęsti jaunesni gimtadieniai.

Baigus LŽŪA studijas, absolventų privalomą įdarbinimą kuravusi Miškų ūkio ministerijos vadovybė tuo metu nevedusį Stasį Bartaševičių siuntė dirbti ten, kur trūko specialistų: 1950­ m. paskyrė į Kėdainių miškų ūkį inžinieriumi, 1952 m. perkėlė į Utenos miškų ūkį vyresniuoju miškininku. Įgijusį praktinės miškininkystės patirties, perspektyvų specialistą 1954 m. pasiuntė stažuotis į prie Maskvos, Puškino miestelyje veikusius vadovaujančių miškų ūkio darbuotojų kursus. Grįžus į Lietuvą, laikinai Stasį įdarbino Jurbarko miškų ūkyje kuriamo plataus vartojimo medienos prekių gamybos cecho viršininku, o 1956 m. rudenį perkėlė į Vilnių ruoštis valdininko darbui nuo 1957 m. kuriamoje Miškų ūkio ir miško pramonės ministerijoje. Čia Stasys dirbo per 30 metų: išaugo nuo vyresniojo inžinieriaus iki Miško naudojimo, Miško technikos skyriaus viršininko pareigų, 1963–1984 m. rinktas ministerijos kolegijos nariu. Į nesikarščiuojant dėstomą argumentuotą, pasvertą, ne vien savo kuruojamą miškininkystės sritį matančio ilgamečio specialisto nuomonę įsiklausydavo ir karštoko būdo tuometinis miškų ūkio ministras A. Matulionis ar nuo 1978 m. ministru paskirtas buvęs partinis darbuotojas V. Lukaševičius, kitų miškų įstaigų vadovai.
Nuo 1969 m. dirbdamas Miško technikos skyriaus viršininku, Stasys buvo atsakingas už naujoviškesnės technikos įsigijimą miško darbams, mokslininkų rekomendacijų, vietinių meistrų patobulinimų, vadintų racionalizaciniais pasiūlymais, diegimą miškų ūkiuose, užsienio šalių patirties skleidimą. Šią veiklą plėtoti miškų ūkiuose įsteigta žinybinė visuomeninė Mokslinė–techninė draugija, kurios skyrius suformuotas ir ministerijoje. Jo kuratoriumi metai iš metų rinktas Stasys Bartaševičius, nes labiau išprususios šioje srityje kandidatūros neatsirado. Kita vertus, šiai žinybinei švietėjiškai draugijai vadovauti ir nesiveržė kiti ministerijos darbuotojai, nes jos veikla sovietmečiu nesuteikė didelių pliusų kilimui karjeroje bei apčiuopiamos asmeninės materialios naudos.

Stasys profesinėje veikloje išliko buvusio ministro A. Matulionio ugdytos epochos žmogumi, 1978 m. jam suteiktas nusipelniusio Lietuvos miškininko vardas. O privačiame gyvenime, manau, jis laikėsi dar Anykščių gimnazijoje A. Žukausko-Vienuolio ir kitų patriotiškų pedagogų įdiegtų moralės, pagarbos, takto, žmoniškumo normų, kai aplink klestėjo tarybinis ,,blatas“, siekis pasinaudoti dėl asmeninės gerovės ir tarnybine padėtimi.
Jis kolegų pagarbą pelnė paprastumu, patikimumu, išmintimi, teisingumu, o ne pareigų svarba. Neteko girdėti jį kalbant įsakmiai, griežto valdininko tonu, nepagarbiai su atėjusiais į ministeriją interesantais ar miškų ūkių darbuotojais.

Pagal šiuolaikinę sampratą Stasį reikėtų laikyti buvus ir sveikuoliu: jis nerūkė ir nemėgo rūkalių, girtaujančių. Laisvalaikiu, kaip dauguma miškininkų, vyko į medžiokles, triūsė miško apsuptame kolektyviniame sode prie Vilniaus ar žmonos medikės Ievos tėvų sodyboje Varėnos rajone, Darželių girininkijos teritorijoje, nevengė namų ruošos darbų, buvo ir kulinaras. Patiko žaisti šachmatais, skaityti spaudą, profesinius ir istorinius leidinius, kaupė namuose archyvą, knygas, nuo 1957 m. Mūsų girių“ žurnalo komplektus. Rytais mėgo išklausyti radijo žinias, permesti akimis nusipirktus kioske dienraščius ir su bendraminčiais kolegomis aptarti politikos įvykius, kitas naujienas, kai kiti per pietų ,,parūkymus“ pliekė kortomis, koridoriuose aptarinėjo buvusias ir būsimas medžiokles, sumedžiotus laimikius…

Šioje rutininėje kasdienybėje intelektualus, apsiskaitęs, tolerantiškas, bet ne visada kaip dauguma mąstantis žmogus kai kam gal buvo ir neparankus. Prasidėjus M. Gorbačiovo ,,perestroikai“ ir 1988 m. Lietuvoje ėmusis iš viršaus tobulinti tarybinių ministerijų veiklos funkcijas, Miškų ūkio ministerijoje buvo panaikintas nedidelis Technikos skyrius, o jo ilgametis viršininkas Stasys Bartaševičius, vos suėjus oficialiam 60-mečiui, išleistas į pensiją, nors kompetencijos nestokojęs specialistas dar turėjo jėgų dirbti ir žemesnėse pareigose. Viešai kolegoms jis dėlto nesiskundė, bet širdyje tikriausiais jautė nuoskaudą.

Būdamas pensininku, kol leido jėgos, jis turėjo apsčiai privačios veiklos: tvarkė Anykščiuose, tėviškėje už investicinius čekius įsigytą privataus miško sklypą; prižiūrėjo žmonos tėvų sodybą Dzūkijoje; grįžęs į Vilniuje tvarkėsi kolektyviame sode. Čia dėl sveikatos buvo patyręs ir sunkią traumą. Vilniečiai miškininkai dažnai sutikdavo jį su įprasta kepure ant galvos išėjusį pasivaikščioti į miestą su šuneliu; kol pajėgė, ateidavo nemažą atstumą ir į ,,Mūsų girių“ redakciją kas mėnesį atsiimti prenumeruojamą žurnalą, o tuo pačiu ir pabendrauti, sužinoti naujienų. Stasys išliko įdomiu pašnekovu, domėjosi ne tik miškininkyste, turėjo gerą atmintį.

Su dzūke žmona medike Ieva išaugino dukras Nijolę ir Liną, bet likimas šiam geraširdžiui, ilgaamžiui miškininkui neatsilygino tuo pačiu, o siuntė vieną po kito išbandymus ir netektis. Jaunystėje mirė brolis, nepagydoma liga 2007 m. palaužė žmoną Ievą, po metų – ir vyriausiąją dukrą medikę Nijolę. Pašykštėjo anūkų. Didėjant metų naštai, retėjo Stasio pasivaikščiojimai po miestą, susitikimai su bičiuliais, teko vis rimčiau kovoti su neatstojančiomis ligomis. Paskutinieji metai įkalino Stasį bute, kur prižiūrėjo, slaugė kartu gyvenanti jaunėlė dukra Lina.
Saulėtą kovo 16-ąją Stasys išlydėtas amžinam poilsiui į artima tapusią Dzūkiją, Rudnios kaimo kapines, šalia žmonos ir dukros.
Nuoširdi užuojauta velionio dukrai Linai, kitiems artimiesiems.

Buvusių bendradarbių miškininkų vardu – Vaclovas Trepėnaitis