Vytautas Urnevičius gimė Vilkaviškio rajone. Pačius charakteringiausius asmenybės bruožus, panašu, kad iš tėvo Felikso Urnevičiaus paveldėjęs. Aiški savų pažiūrų vertybė, drąsa jas reikšti, pagaliau fizinė ištvermė. Jo tėvas buvo savanorių kūrėjo laikraščio „Tėvų žemė“ redaktoriumi. Už nepalankius straipsnius apie prezidentą A. Smetoną buvo ištremtas į Rokiškį. Rūstus likimas buvo dar žiauresnis Vytautui – kalėjimai, tremtys, lageriai. Kankinimai ir patyčios, badas ir šaltis, alinantis darbas ir viltis, Tėvynės ilgesys.

Dar besimokydamas Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje priklausė skautų organizacijai, vėliau tapo Lietuvos laisvės armijos nariu. Miškininkystės mokslus pradėjo Alytaus miškų mokykloje, studijas baigė jau Vilniuje 1941 m. Dirbti pradėjo Švenčionėlių miškų urėdijos girininku be girininkijos, 1943 m. paskirtas Kaltanėnų girininku, 1944 m. tapo šios urėdijos urėdo pavaduotoju. Tiesioginis darbas, žmogaus sąžinė, pareiga ar drąsa kartais labai susipina, gyvenimo vingiai taip netikėtai nežinion žmogų nuneša. Dar tik partizaninio karo pradžioje, pirmose kautynėse žuvo kunigo brolis Kazys Miškinis. Artimųjų prašymu Vytautas susitarė su saugumo viršininku, kad žuvusį leistų palaidoti kapinėse. Ir už tai prasidėjo apklausinėjimai, vėliau tardymai, grasinimai, reikalavimai, verbavimas. Suėmė 1945 08 24. Dar Vilniuje saugumo kalėjime patirtos kančios buvo tik pradžia, kurių negalėjo Vytautas nuspėti. Nuosprendis priimtas per 10 min: 10 metų lagerio ir 5 tremties. Už ką? Tremtis į šiaurėje esančius kalėjimus: Archangelskas, Velskas. Kalėjimo karcerius keisdavo alinantis darbas prie įvairiausių dabų pelkėse, miškuose, šachtose, net vandenyje. Nuolatinis badas, tiesiog sapnavosi, kada gaus nors žolių viralo. Organizmas išseko, 1947 m. žiemą svėrė vos 45 kg. Toliau Sibiro lageriai, Taišetas, Omskas, Karaganda.

1958 m. paleido, grįžo į Lietuvą. Rokiškio geležinkelio stotyje laukiantis tėvas sūnaus nepažino.

Tuometinis Druskininkų miškų ūkio direktorius N. Ščiučkin priėmė dirbti Vytautą Druskininkų girininkijos girininko pavaduotojo pareigose. Jo originalus darbas – lauko baldai iš kreivuolių Kunabalio daigyne buvo vadovybės pastebėtas. 1972 m. pradėjo dirbti naujai įkurtame EPKTB inžinieriumi, netrukus „Unksnos“ aikštelės viršininku. Jo darbų kataloge per dvi dešimtis projektų, rekreacinių įrenginių, takų, statinių. Natūroje, jautriuose gamtinio kraštovaizdžio elementuose jo ištyrinėti, gerai apgalvoti, sukurti poilsio, pasivaikščiojimo takai Druskininkų, Alytaus, Nemenčinės, Prienų, Trakų, Vilniaus urėdijose. Išskirtinis objektas -„Alkos“ kavinė esanti pušynų apsuptyje, ant tvenkinio kranto. Vytauto sukurtas vidaus interjeras iš medžių kreivuolių, gumbų, šakų, šaknų žavi architektūros studentus, meno pasaulio asmenybes, suprantama, ir šios kavinės lankytojus. Vien pavadinimas „Alka“ daugialypis, archaiškas, pagoniškas ir jo kančių kelio – alkio sinonimas. Originalus ir kuklus jo kūrybinis darbas Raigardo slėnio viršutinėje salpoje, prie Švendubrės, skirtas tremties kančioms atminti.

Darbštus, originalių, prasmingų darbų autorius, patyręs daug negandų ir kančių, bet suteikęs daug džiaugsmo gamtą mylintiems žmonėms. Toks ir liks Vytautas kolegų miškininkų atmintyje.