Išklausius pranešimus, kuriuose tiesiai nepasakoma, bet peršasi išvada, kad iki šiol vykdyta šalies miškų politika patyrė nesėkmę. Visi esame žmonės ir visi darome klaidų. Politikai taip pat: akivaizdžiai matome, kad nepamatuota ir neparuošta valstybinių miškų valdymo reforma nei miškų būklės ir priežiūros, nei juose dirbančiųjų gyvenimo nepagerino. Greičiau atvirkščiai. Valstybinių miškų valdymo reforma ir po jos sekusi valstybinės miškų kontrolės reforma įvykdytos valdžioje tuo metu buvusių Lietuvos Respublikos Prezidentės D. Grybauskaitės, Seimo pirmininko V. Pranskiečio ir Vyriausybės vadovo S. Skvernelio ,,politine valia“ – taip Aplinkos ministerijoje šią žinią perdavė tuometinis aplinkos ministras K. Navickas. Šias reformas Seime balsais taip pat parėmė jungtinė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų ir Liberalų sąjūdžio partijos. Nei tuo metu miškų urėdijose dirbusių darbuotojų protestų, nei Lietuvos miškų mokslo atstovų, nei Lietuvos miškininkų sąjungos nuomonė ir, svarbiausia, argumentai nebuvo išgirsti. Negana to, tuometinės Aplinkos ministerijos vadovai visų lygių žiniasklaidos priemonėms skyrė šimtus tūkstančių mokesčių mokėtojų eurų reformos naudai nušviesti, kartu juodinant šiai reformai besipriešinančią miškininkų bendruomenę. Šia proga reikėtų prisiminti, kad atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę tik keturi miškininkai buvo teisti už piktnaudžiavimą tarnyba ir už svetimo turto iššvaistymą: trys už į privačios medžioklės plotus Širvintų rajone išvežtus 9 danielius teismo nubausti piniginėmis baudomis, dar vienas nuteistas už bandymą duoti kyšį urėdo pareigoms užimti. Daugiau su miškininkais siejamų bylų nebuvo. Tačiau žiniasklaidoje visi miškininkai buvo įvardijami kaip vagys, ,,pamirštant“, kiek Lietuvoje kitų profesijų atstovų ir visų lygių politikų nuteista už korupciją, ,,čekiukų“ ir kitose bylose.
Valstybinių miškų valdymo reformą vykdyti buvo pavesta istoriko išsilavinimą turinčiam ministrui K. Navickui, kalbininko išsilavinimą turinčiam viceministrui M. Norbutui ir keliems, ypač aktyviems žemesnio rango ministerijos miškų politikos formuotojams. Vienam iš jų Aplinkos ministerija pernai pavedė atlikti Lietuvos miškų sektoriaus esamos situacijos analizę. Savaime suprantama, kad jis dabartinę Lietuvos miškų būklę įvertino ,,gerai“.
Reformos pradžioje iš pareigų atleisti beveik visi miškų urėdai, nepaisant jų darbo rezultatų, patirties ir indėlio šalies miškų tvarkymo pažangai. Už šį ne mažesnis praradimas – reformos metu miškų žinybą paliko vertingiausi, didžiausias profesines žinias, profesinę patirtį ir autoritetą turintys Lietuvos miškininkai. Po šios imtasi valstybinės miškų kontrolės reformos, neva skaidant ją į ,,minkštąją“ ir ,,kietąją“, bet iš tikrųjų ją pamažu silpninant, kol jos dabar beveik neliko. Dar anksčiau buvo panaikinta miškotvarkos darbų autorinė priežiūra. Bet tuo miškų kontrolės reforma nesibaigė: iš miške dirbančių VĮ Valstybinių miškų urėdijos miškininkų atimtas aplinkos apsaugos pareigūnų statusas, labai sumažintas girininkijų ir miškuose dirbančių miškininkų skaičius.
Miškininkų specialistų, turinčių didelę patirtį, žinių ir kritinį mąstymą, ,,stūmimo“ iš institucijų, kuruojančių miškotvarkos, miškų priežiūros, apsaugos klausimus ir ūkinę veiklą, politika tęsiama ir dabar: pvz., Valstybinėje miškų tarnyboje atleisti ar ,,sudarytos sąlygos“ išeiti iš darbo keliems aukštos kvalifikacijos miškotvarkos specialistams, pamažu atleidžiami miško sanitarinės apsaugos specialistai, o VĮ Valstybinių miškų urėdijoje net panaikintas Miško sanitarinės apsaugos skyrius, nepaisant, kad per pastaruosius 3 metus buvo skelbiamos stichinės nelaimės dėl didelio žievėgraužio tipografo išplitimo, o per konferenciją pranešta, kad Lietuvos miškuose pastaruoju metu kasmet žūsta 1 mln. kub. m. medžių daugiau ir žuvimo intensyvumas toliau didėja, mažėja medynų prieaugis. Net trys pranešėjai paminėjo, kad nuosmukis prasidėjo 2018 m., tik ,,pamiršo“ paminėti, kad, būtent, tais metais ir įvykdyta valstybinių miškų valdymo reforma.
Prieš pradedant valstybinių miškų valdymo reformą – 2017 m. 42 savarankiškos valstybės įmonės miškų urėdijos savo veikla ,,sugeneravo“ 30 mln. Eur grynojo pelno. Tai buvo paskutiniai metai, kai miškų urėdijos dirbo kaip atskiri vienetai, o jų bendros pajamos siekė apie 163 mln. Eur. Dabar VĮ Valstybinių miškų urėdija skelbia, kad 2024 m. medienos pardavimo pajamos buvo 272,8 mln. Eur, o grynasis pelnas – 40,6 mln. Eur. Todėl kyla klausimas: kas dirbo efektyviau – 42 savarankiškos miškų urėdijos, iš 163 mln. Eur gavusios 30 mln. Eur grynojo pelno, ar dabartinė viena Valstybinių miškų urėdija, iš 273 mln. Eur apyvartos gavusi 40,6 mln. Eur grynojo pelno, juolab, kad jai net buvo leista kirsti 6 proc. medienos daugiau? Po reformos ,,sunaikinta“ 1400 darbo vietų, gyvybiškai reikalingų miškui, ypač jo priežiūrai ir apsaugai. Teiginiai, kad po reformos labai padidės VMU dirbančių darbuotojų atlyginimai, liko tik ,,popierine“ vizija: šiuo metu Valstybinių miškų urėdija darbo rinkoje nepajėgi konkuruoti su kitais darbdaviais, miške dirbantiems specialistams ,,į rankas“ mokėdama 1403 Eur vidutinį atlyginimą (bent taip skelbiama, tik kai to paklausi dirbančiųjų, jie tai neigia). Baigę studijas jauni specialistai palieka darbo vietas po mėnesio ar kelių, o 60 proc. urėdijos darbuotojų amžius viršija 50 metų.
Lietuvoje likus vienai urėdijai, vykdančiai agresyvią pelno siekimo politiką, miško atkūrimo, želdinių priežiūros darbai (didžioji dalis jų vykdomi net rudenį, kai šie darbai neturi prasmės: medelių augimas jau pasibaigęs), jaunuolynų ugdymo darbai, retinimo kirtimai, nuo kurių priklauso ateities Lietuvos miškų kokybė ir produktyvumas, pastebimai pablogėjo. Toliau vyksta plynųjų miško kirtimų apimties didinimo tendencija, pamirštant neplynųjų miško kirtimų rūšis, nekalbant apie atliekamų kirtimo darbų ,,kultūrą“, kai net Verkių regioniniame parke kertama ir mediena ištraukiama stambiomis medžių kirtimo ir ištraukimo mašinomis, tarsi tai būtų ūkiniai miškai.
Tokia dabartinė miškų politika ir miškų naudojimo ,,kultūra“ neliko nepastebėta ir šalies gyventojų. Todėl suprantama, kodėl nepritariama ir priešinamasi šiandien vykdomai miško išteklių naudojimo ir miškininkystės politikai: per pastaruosius metus susikūrė ir aktyviai veikia visuomeninės organizacijos. Iš atliktų visuomenės apklausų matyti, kad daugelis gyventojų pageidauja artimesnės gamtai miškininkystės, daugiau saugomų teritorijų ir griežtesnio saugojimo režimo jose. Bet ar visada tai pagrįsta, paremta žiniomis apie mišką, tyrimais ir praktine patirtimi? Vienintelė išeitis susitarti – diskutuoti kartu, remiantis konkrečiais argumentais ir duomenimis, bet ne ,,stumti“ kategorišką ,,ne“, kurį girdėjome šioje konferencijoje iš jos organizatorių.
Manome, kad griežtinant miškų ,,saugojimą“ ir plečiant saugomas teritorijas neturi nukentėti privačių miškų savininkai. O jų turime daug, tarp jų – daug pavyzdingų, iš kurių turėtų pasimokyti miškininkystės ir Valstybinių miškų urėdijos miškininkai. Konferencijoje nuskambėjo pasiūlymas, kad miškų teisėkūroje turi dalyvauti miškų savininkai. Pritariame ir papildome: teisėkūroje turi dalyvauti ir miškininkystės specialistai praktikai – girininkai. Kad tai naudinga ir reikalinga, parodė iki reformos veikusios Lietuvos miškininkų sąjungos padalinio Girininkų bendrijos veikla: ji svarstė visus teisės aktų pakeitimų projektus. Būdami arčiausiai miško ir patys atlikdami darbus, miškininkai teikė argumentuotus siūlymus formuojantiems miškų politiką ir rengiantiems teisės aktų projektus. Didelė dalis jų buvo priimta. Dabar to nebėra, panaikinta net Miškų konsultacinė taryba. Vykusio nacionalinio miškų susitarimo atlikti darbai ir juodraščiai guli stalčiuose, valstybinės strategijos miškų ateičiai iš viso nėra.
Šioms mintims pagrįsti galėtume pateikti dar daugiau argumentų ir pasiūlymų: Lietuvos miškai kryžkelėje. Todėl politikai turi parodyti, jog girdi visuomenės, gamtininkų, miškininkų, mokslininkų pasiūlymus rengti bendras apvaliojo stalo diskusijas, o ne surežisuotas, kaip šį kartą. Raginame pasinaudoti miškuose dirbančių privačių ir valstybinių miškų valdytojų patirtimi ir žiniomis, įkurti Miškų konsultacinę tarybą prie Vyriausybės ir nepasikliauti vien ,,politine valia“, sąlygojančia dideles ir skaudžias šalies miškams ir miškininkams klaidas, o priimant naująjį Miškų įstatymą – girdėti visas suinteresuotas grupes.
P. S. Pastarąją savaitę Socialdemokratų partijos parodytas ,,rūpestis“ šalies miškais, kai vieną dieną organizuojama spaudos konferencija su labiau linkusia tausoti miškus visuomenės dalimi, kitą dieną – su linkusia miškus naudoti labiau, atrodo keistai. Dar keisčiau atrodo tyla Lietuvos Respublikos Prezidentūroje: iš Lietuvos Respublikos Prezidento negirdime jokios nuomonės Lietuvos miškų dabarties ir ateities klausimais.
Lietuvos miškininkų sąjunga