Ar paversime Lietuvos miškus taiga?
Akad. Stasys Karazija
Europos Sąjunga, pasirinkusi žaliąjį kursą, išsikėlė nemažai ambicingų uždavinių. Dalis jų, tokių kaip anglies dioksido emisijų sumažinimas siekiant stabdyti klimato kaitą ir biologinės įvairovės išsaugojimas, tiesiogiai liečia ir miškus. Ir tenka pripažinti, kad priemonės, reikalingos šių dviejų paminėtų tikslų įgyvendinimui, dažnai nesutampa, o kartais, šabloniškai jas taikant, gali ir prieštarauti viena kitai. Kad to nebūtų, reikia siekti adekvataus jų suderinamumo.
Europos Sąjunga iki šiol neturėjo bendros miškų ūko vystymo strategijos, tai buvo palikta šalių-ES narių kompetencijai. Šiuo metu Europos parlamente diskutuojama tuo klausimu ir reikia tikėtis, kad bus priimta dabar Europos miškininkystėje diegiama miško, kaip daugiafunkcinio – ekonominio, ekologinio ir socialinio – objekto samprata. Kol to nėra sprendžiant daugelį miškų ūkio raidos klausimų tenka vadovautis biologinės įvairovės išsaugojimui skirto ES ekologinio tinklo NATURA 2000 formavimo reikalavimais. Šio tinklo dalies – Paukščių direktyvos – reikalavimus Lietuva įgyvendino. Buveinių direktyvos (Council Directive 92/43 EEB of 21 may 1992 on the conservation of natural habitats and of wild flora and fauna) įgyvendinimas susiduria su kai kuriais sunkumais, kartais sukurdamas netgi konfliktines situacijas.
Nesiimdami analizuoti visų Europos Bendrijos (EB) svarbos buveinių išskyrimo ir veiklos jose reglamentavimo Lietuvoje peripetijų, šiame trumpame straipsnyje apsiribosime kai kurių aspektų analize, remdamiesi turimais mokslinių tyrimų duomenimis.
Visų pirma, reikia konstatuoti tą faktą, kad NATURA 2000 ekologinio tinklo formavimo principai formuluoti tada, kai dar nebuvo Europos Sąjungos politikos posūkio į “žaliąją ekonomiką”. Tačiau kūrybingai juos taikant, galima bent dalinai suderinti biologinės įvairovės išsaugojimo ir klimato kaitos stabdymo priemones. Ar ieškoma to suderinimo Lietuvoje?
Gausių tyrimų duomenimis nustatyta, kad jauni ir pusamžiai medynai (15 – 70 metų, kraštutinės jų amžiaus ribos priklauso nuo medžių rūšies, jų ilgaamžiškumo) auga intensyviausiai, jų medienos prieaugis didžiausias, taigi ir intensyviausiai kaupiamas CO2. Todėl šiltnamio efekto stabdymo požiūriu vertingiausi yra tokie medynai, o ne pirmykščiai nepaliesti miškai, kur yra pusiausvyra – kiek organinės medžiagos priauga, tiek ir atkrenta bei supūva, CO2 balansas nulinis. Taigi rezervatinis režimas, saugantis brandžius ir perbrendusius medynus, šios funkcios neatlieka.
Lietuvoje randama 52 tipų EB svarbos buveinių. Jos aprašytos 2001 metais išleistoje knygoje ,,Europinės svarbos buveinės Lietuvoje”. Tipingų miškų buveinių yra tik 11 tipų, bet jų išskirtieji plotai yra didžiausi. Tai ir suprantama, kadangi miškai, nežiūrint jų ūkinio naudojimo, yra išsaugoję daugiausia natūralumo lyginant su kitų augalijos tipų bendrijomis. Tačiau kriterijai jų išskyrimui, pateikiami Gamtos tyrimų centro parengtoje metodikoje (EB svarbos natūralių buveinių inventorizacijos vadovas,2012), kuria vadovaujantis 2012-2015 m.m. buvo atlikta papildoma buveinių inventorizacija, kelia didelių abejonių.
Paanlizuokime keletą pavyzdžių.
Pirmiausia krinta į akis buveinė 9010 Vakarų taiga (Western taiga), kuriai priskiriami didžiausi miškų plotai (beveik 58 tūkst. ha). Jau pats buveinės pavadinimas ,,taiga” leidžia abejoti ar iš viso šių buveinių gali būti Lietuvoje. Sąvokos ,,taiga”, ,,borealiniai miškai”, ,,borealinė zona” naudojamos kaip sinonimai. Pagal visuotinai pripažįstamą augalijos rajonavimo schemą (Сочава и др.,1960; Юркевич, Гельман,1960; Sjörs,1963; Мильков,1964; Karazija,1988; Ozenda,1994; Moen,1999; Bohn et al.,2000; Ahti et al.,2006 ir kt.) tarp borealinės ir nemoralinės zonų skiriama pereinama mišrių spygliuočių-lapuočių miškų (hemiborealinė, boreo-nemoralinė) zona. Šio rajonavimo laikomasi ir Europos miško tipų aprašyme (European forest types, 2006), kur nurodoma, kad borealinė zona apima (Europoje) Skandinaviją ir Rusiją. Baltijos šalys patenka į mišrių miškų zoną, kur persidengia paprastosios eglės (Picea abies) ir plačialapių medžių rūšių arealai. Dėl šiaurinės šios zonos ribos visi autoriai sutaria – ji apima mažą pietvakarinį Suomijos kampelį ir pietinę Švedijos dalį. Pietinė riba paprastai tapatinama su eglės arealo pietine riba, nors Europos augalijos žemėlapyje (Bohn et al.,2000) ji pravedama kiek aukščiau ir beveik sutampa su skroblo arealo šiaurine riba (pav.). Ši zona į rytus siaurėdana tęsiasi iki Uralo. Panašaus pobūdžio ir struktūros miškai tik su kitokia, atitinkamam regionui būdinga rūšine sudėtimi, priskiriami tai pačiai zonai , yra Tolimuosiuose Rytuose (Rusijos, Kinijos, Korėjos ir Japonijos teritorijų dalys) ir Šiaurės Amerikoje (apie Didžiuosius ežerus, JAV ir Kanados teritorijoje).
EB svarbos buveinių aprašymo vadove (Interpretation Manual of European Union Habitats, 2013) nurodoma, kad Vakarų taigos buveinių šiuo metu daugiausia randama Suomijos šiaurėje bei rytuose ir Švedijos šiaurinėje dalyje. Pietinėse šių šalių teritorijų dalyse randami tik šio tipo buveinių likučiai. Tačiau neatmetama galimybė rasti tokių miško sklypų ir hemiborealinės zonos skurdesnėse augimvietėse, kur auga gryni ar mišrūs su taigai būdingais lapuočiais (beržais, drebulėmis) medynai, bet tai turi būti seni, žmogaus veiklos nepaliesti ar menkai paliesti medynai, reprezentuojantys klimakso ar vėlyvąsias sukcesijos stadijas, bei po gaisrų savaime susiformavę pakaitiniai medynai. Tokius reikalavimus atitinka ar artima būsena pasižymi kai kurie 2001 metais Švedijos specialistams konsultuojant atliktos kertinių miško buveinių (KMB) inventorizacijos metu rasti šių KMB miško sklypai: A.1 (Eglynai ir mišrūs su eglėmis miškai), A.2 (Pušynai ir mišrūs su pušimis miškai), I. (Gaisravietės), B.2 (Kiti lapuočių miškai). Taigos buveinėms tinka priskirti ir rezervatų, kur jau keliasdešimt metų nevykdoma jokia ūkinė veikla, šilų augimviečių medynus. Išvardintų medynų plotas galėtų siekti iki 10 tūkst.ha.
2004 m. atrinktų Vakarų taigos buveinių plotas buvo 6141 ha. Nors ir tarp šių išskirtųjų buveinių buvo sklypų nevisai atitinkančių europinio buveinių atrinkimo vadovo (Interpretation…,2003) reikalavimus, bet buvo ir neįtrauktų, pavyzdžiui, kai kurių rezervatų medynų plotų. Todėl toks Vakarų taigos buveinių plotas (apie 6-7 tūkst. ha) Lietuvoje gali būti realus. Tačiau 2012-2015m.m. pakartotinai inventorizuotos buveinės pagal Gamtos tyrimų centro paruoštą metodiką ( EB svarbos natūralių buveinių inventorizacijos vadovas, 2012), kurioje miško buveinių išskyrimo reikalavimai labai sumažinti ir visiškai neatitinka europinių kriterijų (Interpretation…,2013). Visiškas nonsensas yra priskyrimas Vakarų taigos buveinėms medynų su plačialapių medžių priemaiša, derlingų dirvožemių augimvietėse augančių Hepatico-oxalidosa tipo miškų, Querco roboris-Piceetum asociacjai priskiriamų bendrijų. Niekuo nepagrįstas ir prieštaraujantis europiniams kriterijams tinkamo buveinėms medynų amžiaus sumažinimas (spygliuočiams iki 60 metų, lapuočiams dar žemesnis). Vienas iš pagrindinių kriterijų teritorijos priskyrimui Vakarų taigos buveinei yra reikalavimas rasti bent 5 būdingas rūšis iš pateikiamo rūšių sąrašo (pageidautina, kad būtų viena tipinė rūšis). Kaip matyti iš pateikiamos lentelės, sudarytos iš Miškų institute vykdytų miško bendrijų tyrimo duomenų (Karazija,1988), dauguma šių rūšių nėra retos. Rasti 5 šio sąrašo rūšis galima kiekviename normalaus tankumo brandesnio medyno sklype. Kitas reikalavimas – buvimas bent keturių struktūrinių požymių iš 10-ties išvardintų: gaisro požymiai, apdegusios medienos buvimas, negyvos medienos bei įvairių jos irimo stadijų buvimas, medyno nevienodumas pagal amžių arba kiek didesnis jo amžius, tankumo įvairavimas, lapuočių priemaišos bei tipinių rūšių buvimas.
Negyvos medienos Lietuvos miškuose yra vidutiniškai 16 m3/ha, iš jos 11 m3/ha yra stambesnė (stiebų) mediena. Taigi jos rasti pakankamai galima daugelyje sklypų. Medynų struktūros įvairavimai nėra griežtai apibrėžti, todėl jų traktavimas gali būti subjektyvus. Tokiu būdu dauguma vyresnio amžiaus medynų, ypač jeigu jie turi lapuočių priemaišą, gali būti priskirti Vakarų taigos buveinėms.
Štai taip atsirado tie 58 tūkst.ha Vakarų taigos buveinių. O pačiame inventorizacijos vadove (EB svarbos natūralių buveinių inventorizacijos vadovas, p.VI-16) sakoma: „Į Vakarų taigos buveines potencialiai gali transformuoti daugiau kaip pusė (apie 60 proc.) visų Lietuvos miškų, jeigu juose nebūtų ūkininkaujama“. Sąvoką „taiga“ suprantant kaip tam tikros sudėties žmogaus neveikiamą miško bendriją, šis teiginys arti tiesos. Mūsų duomenimis (Karazija,1988), nepriskiriant Vakarų taigos buveinėms miškų su galima plačialapių priemaiša medynų sudėty, tai sudarytų apie 40-45 proc. miškų. Tai irgi gana daug. Tačiau ES Buveinių direktyvos tikslas įrašant Vakarų taigą į saugotinų buveinių sąrašą buvo bioįvairovės išsaugojimas, o ne neliečiamų („taigos“) miškų atkūrimas, nes tokiu atveju tokiose šalyse, kaip Švedija ir Suomija, būtų visiškai eliminuotas miškų ūkis, kas bent jau Suomijai, kurios ekonomikos pagrindas yra mediena ir jos gaminiai, būtų visiška katastrofa.
Lygiai tokie pat nukrypimai nuo europinių EB svarbos buveinių skyrimo kriterijų (Interpretation manual…,2013) pastebimi ir kitų tipų miškų buveinių požymių, pagal kuriuos buvo atrenkami šioms buveinėms priskirtini miškai Lietuvoje, aprašyme (EB svarbos natūralių buveinių…,2012). Yra netgi esmės iškraipymų. Štai, pavyzdžiui, buveinė 91E0 Aliuviniai miškai (Aliuvial forests with Alnus glutinosa and Fraxinus exselsior).
Vakarų taigai būdingų rūšių (* -tipinės rūšys) konstantiškumas įvairių tipų miškuose (Karazija)
|
Augalų pavadinimai |
Sutinkamumas, proc. |
|||||
|
Kerpšilis |
Brukniašilis |
Žaliašilis |
Mėlynšilis |
Šilagiris |
Mėlyngiris |
|
|
Frangula alnus |
13 |
34 |
66 |
73 |
77 |
81 |
|
Juniperus communis |
87 |
59 |
43 |
6 |
9 |
6 |
|
Sorbus aucuparia |
27 |
41 |
83 |
67 |
93 |
95 |
|
Arctostaphyllos uva ursi* |
31 |
18 |
2 |
|
|
|
|
Astragalus arenaria* |
20 |
|
2 |
|
|
|
|
Carex ericetorum* |
15 |
21 |
4 |
3 |
|
|
|
Carex globularis* |
|
|
|
|
|
|
|
Chimaphila umbelata* |
29 |
10 |
|
|
2 |
2 |
|
Diphasiastrum complanatum* |
10 |
11 |
5 |
|
2 |
|
|
Goodyera repens* |
7 |
17 |
|
|
9 |
|
|
Huperzia selago* |
|
|
|
|
|
|
|
Linnaea borealis* |
|
|
3 |
|
|
|
|
Listera cordata* |
|
|
|
2 |
|
|
|
Lycopodium annotinum* |
|
|
8 |
20 |
22 |
26 |
|
Lycopodium clavatum* |
8 |
18 |
28 |
4 |
|
|
|
Moneses uniflora* |
|
|
|
2 |
|
|
|
Phegopteris connectilis* |
|
|
|
|
|
|
|
Pulsatilla patens* |
8 |
4 |
2 |
|
2 |
|
|
Pyrola media* |
|
|
2 |
|
2 |
6 |
|
Trientalis europaea* |
|
4 |
69 |
48 |
74 |
68 |
|
Athyrium filix femina |
|
|
4 |
4 |
20 |
34 |
|
Calamagrostis arundinacea |
|
|
22 |
56 |
61 |
70 |
|
Calluna vulgaris |
38 |
86 |
40 |
24 |
2 |
4 |
|
Carex digitata |
|
|
16 |
8 |
76 |
43 |
|
Chamerion angustifolia |
|
|
13 |
8 |
6 |
8 |
|
Deschampsia flexuosa |
8 |
4 |
13 |
8 |
4 |
4 |
|
Dryopteris diletata |
|
|
|
|
|
|
|
Epipactis atrorubens |
|
|
|
|
|
|
|
Festuca ovina |
31 |
50 |
44 |
8 |
17 |
10 |
|
Luzula pilosa |
8 |
21 |
93 |
68 |
96 |
90 |
|
Majanthemum bifolium |
|
|
58 |
52 |
100 |
81 |
|
Melampyrum pratense |
15 |
43 |
71 |
48 |
37 |
29 |
|
Molinia coerulea |
|
|
3 |
44 |
|
8 |
|
Monotropa hypopitis |
|
|
|
|
|
|
|
Oxalis acetosella |
|
|
36 |
36 |
100 |
98 |
|
Rubus saxatilis |
|
4 |
24 |
16 |
72 |
30 |
|
Solidago virgaurea |
38 |
29 |
24 |
12 |
52 |
43 |
|
Vaccinium myrtillus |
8 |
86 |
96 |
100 |
91 |
96 |
|
Vaccinium vitis-idaea |
69 |
98 |
98 |
100 |
63 |
62 |
|
Viola riviniana |
|
|
|
|
13 |
4 |
|
Anastophyllum helerianum* |
|
|
|
|
|
|
|
Barbilophozia attenuata* |
|
|
|
|
|
|
|
Bazzania trilobata* |
|
|
|
|
|
|
|
Dicranum majus* |
|
|
2 |
|
|
|
|
Dicranum spurium* |
|
|
|
|
|
|
|
Funaria hygrometrica* |
|
|
|
|
4 |
|
|
Nowellia curvifolia* |
|
|
|
|
|
|
|
Odontoschisma denudatum* |
|
|
|
|
|
|
|
Plagiothecium undulatum* |
|
|
2 |
|
|
|
|
Sphagnum wulfianum* |
|
|
|
|
|
|
|
Brachythecium oedipodium |
|
|
|
|
|
|
|
Dicranum polysetum |
92 |
78 |
93 |
68 |
37 |
26 |
|
Dicranum scoparium |
|
14 |
33 |
44 |
22 |
40 |
|
Hylocomium splendens |
24 |
78 |
98 |
92 |
72 |
84 |
|
Pleurozium schreberi |
92 |
100 |
100 |
92 |
78 |
80 |
|
Ptilium crista-castrensis |
|
29 |
51 |
12 |
15 |
6 |
Pagal Buveinių direktyvos priedą šiam tipui priskiriamos temperatinės ir borealinės Europos upių pakrančių uosių- juodalksnių (Alno-Padion) miško bendrijos su guobinių, gluosnių, ąžuolų ir kt. priemaiša, gausia eutrofinių, nitrofilinių rūšių ir higrofitų žoline danga, Alpių kalnų ir prieškalnių ir šiaurės Apeninų pakrančių baltalksnynai (Alnion incanae), Vidurio Europos kalnų ir prieškalnių upių pakrančių gluosnių (Salix alba, S.fragilis) ir tuopų (Populus nigra) galerijos. Visi je auga aliuvinių sąnašų dirvožemiuose. Lietuvai būdingos pirmojo potipio bendrijos. Jos visiškai atitinka baltmiškio (Aegopodiosa) ir juodgirio (Urticosa) tipų salpinių variantų miškus (Karazija, Vaičiūnas, 2000). Lietuvos buveinių inventorizuotojai šiam buveinių tipui priskyrė šlapgirio (Carico-mixtoherbosa) ir palieknio (Filipendulo-mixtoherbosa) tipų miško bendrijas (jeigu medynas turi bent 30 metų), besiformuojančias nieko bendro su aliuviniais dirvožemiais neturinčiose augimvietėse.
Dar išskirtinai paminėtini 2 buveinių tipai. Tai 9020 Plačialapių ir mišrūs miškai (Fennoscandian hemiboreal natural old broadleaved forests Quercus, Tilia, Fraxinus or Ulmus, rich in epiphytes) ir 9160 Skroblynai (Sub-atlantic and medio-europaean oak or oak-hornbeam forest of the Carpinion betuli). Abiejų šių tipų buveinių miškams būdingos tos pačios augimviečių sąlygos: tai sausgirio (Hepatico–oxalidosa), baltmiškio (Aegopodiosa), žaliagirio (Oxalido-nemorasa) tipų miškai, skiriasi tik jų geografinė vieta, skroblynų randama tik Lietuvos pietvakariuose. Skroblynų Lietuvoje iš viso tėra keliasdešimt hektarų. Tačiau, kaip rodo jau pats angliškas šios buveinės pavadinimas, tai yra plačialapių miškai su skroblo priemaiša. Abiejų šių buveinių, kaip ir daugelio kitų, pagrindinis skiriamasis bruožas – seni medynai, plačialapiams miškams pabrėžiamas netgi epifitinių kerpių buvimas. Plačialapių rūšių brandžių medynų Lietuvoje iš viso yra apie 6 tūkst. ha (Lietuvos miškų statistika,2018). Toks galėtų būti šių dviejų buveinių bendras plotas, jeigu visus brandžius medynus priskirtume buveinėms. Apie pusę jų tektų Skroblynams, kita dalis – Plačialapių miškams. Tačiau inventorizuotojai „rado“ 31645 ha šių tipų buveinių. Priežastis paprasta – šioms buveinėms leista priskirti visų medžių rūšių medynus (išskyrus eglynus), jeigu juose buvo 5 proc. (Skroblynuose 10 proc.) plačialapių rūšių medžių ir rasta 10 augalų rūšių iš pateikto 65 būdingų šių augimviečių miškams žolinių augalų ir samanų rūšių sąrašo. Kaip rodo mūsų tyrimų duomenys (Karazija,1988), dauguma šių rūšių nėra retos ir išpildyti šią sąlygą nera sunku. Skroblynams nebūtinas netgi skroblų buvimas sklype, svarbu, kad jų būtų kažkur netoliese.
Vakarų taigos tipo buveinių išlaikymui reikia žmogaus nesikišimo į gamtinius procesus, t.y. rezervatinio režimo. Visų kitų tipų buveinėms tokio režimo nereikia, svarbu tik išlaikyti atitinkamos sudėties ar struktūros miško bendriją. Kartais netgi reikia ūkinio įsikišimo. Dažnais atvejais atliekant miškoūkines priemones, koreguojant jų pobūdį gamtosaugos požiūriu reikalinga linkme, nustačius atitinkamus, šių buveinių išsaugojimui pakankamus reikalavimus ir jų laikantis, galima suderinti miško ūkinius ir biologinės įvairovės išsaugojimo tikslus. Tuo atveju net ir nepagrįstais kriterijais išskirtų buveinių buvimas nebūtų blogis: didėtų saugomų teritorijų plotas, ko reikalauja ES „žaliojo kurso“ politika, šiek tiek prisidėtų prie biologinės įvairovės išsaugojimo. Bėda ta, kad kai kurie gamtosaugininkai tuo nenori tenkintis. Ruošiamų „Metodinių rekomendacijų buveinių tvarkymui“ projekte beveik visų tipų buveinėse draudžiami sanitariniai kirtimai, o daugelyje jų ir ugdymo kirtimai. Tai menkai prisideda, o dažniausiai visai neprisideda prie atitinkamam buveinių tipui statomų tikslų įgyvendinimo, bet palaipsniui transformuojama į „taigos“ buveines.
Ar reikia dirbtinai versti Lietuvos miškus taiga? Juk tuo nesustabdysime klimato šilimo.
Literatūra:
Ahti T.,Håmet-Ahti l.,Jalas J. Vegetatio zones and their sections in north-westwrn Europe. Ann.Bot. Fennici,2006,5.
Bohn U.,Gollub G., Hettwer C. Map of the natural vegetation of Europe. Bonn: Federal Agency for Nature Conservation. 2000.
Council Directive 92(43) EEC of 21 may 1992 on conservation of natural habitats and of wild fauna and flora.
European forest types. Categories and types for sustainable forest management reporting and policy. EEA Technical report. Nr.9,2006.
Europinės svarbos buveinės Lietuvoje. Vilnius,2001.
EB svarbos natūralių buveinių inventorizacijos vadovas.2012.
Interpretation Manual of European Union Habitats. European Commission DG Environment. EUR 28.April 2013.
Karazija S. Lietuvos miškų tipai. Vilnius: Mokslas, 1988.
Karazija S., Vaičiūnas V. Ekologinis miškų vaidmuo Lietuvoje. Kaunas: Lututė, 2000.
Lietuvos miškų statistika. Kaunas,2018.
Ozenda P. Vegetation du Continent Europeen. Lausanne: Delachaux et Niestle. 1994.
Sjörs H. Amphi-Atlantic zonation. Nemoral to Arctic. In: A.Lowe, D.Lowe, editors. North Atlantic Biota and their History. Oxford: Pergamon Press,1963.
Мильков Ф.Н. Природные зоны СССР. М., 1964.
Сочава В. Б., ИсаченкоТ.И.,Карпенко А.С. Зональное разделение Советской Прибалтики на основе среднемасштабной геоботанической карты.// Бот. Журн., 1960, т. 45, 6.
Юркевич И. Д., Гельтман В. С. Районирование лесной растительности БССР.//Бот. журн.,1960, т.45,8.
Diskusija po straipsnio…..
Atsakymai į akad. S. Karazijos išsakytą kritiką straipsnyje „Ar paversime Lietuvos miškus taiga?“
S.K.: Gausių tyrimų duomenimis nustatyta, kad jauni ir pusamžiai medynai (15–70 metų, kraštutinės jų amžiaus ribos priklauso nuo medžių rūšies, jų ilgaamžiškumo) auga intensyviausiai, jų medienos prieaugis didžiausias, taigi ir intensyviausiai kaupiamas CO2. Todėl šiltnamio efekto stabdymo požiūriu, vertingiausi yra tokie medynai, o ne pirmykščiai nepaliesti miškai, kur yra pusiausvyra – kiek organinės medžiagos priauga, tiek ir atkrenta bei supūva, CO2 balansas nulinis. Taigi rezervatinis režimas, saugantis brandžius ir perbrendusius medynus, šios funkcijos neatlieka.
Ats.: Miškai klimato reguliavime atlieka dvi funkcijas – iškastinio kuro pakeitimo ir anglies rezervuaro. Miškininkai dažniausiai mato tik pirmąją funkciją. Išeikvojus ir paleidus į atmosferą didelę dalį anglies rezervuaro, buvusio iškastiniame kure, jį reikia kažkaip atstatinėti, nes spręsdami tik pakeitimo funkciją, CO2 kiekio nebesumažinsime, o tik stabilizuosime. Pirmykščiai miškai yra gerokai talpesnis anglies rezervuaras nei eksploatuojami, nes juose tik nežymią dalį užima mažo tūrio jauni medynai ir dag daugiau anglies yra sukaupta dirvožemyje. Siūlomas anglies kaupimas medienos gaminiuose yra nykstamai mažas, nereikšmingo dydžio.
—–
S.K.: Jau pats buveinės pavadinimas „taiga“ leidžia abejoti, ar iš viso šių buveinių gali būti Lietuvoje. Sąvokos „taiga“, „borealiniai miškai“, „borealinė zona“ naudojamos kaip sinonimai. Pagal visuotinai pripažįstamą augalijos rajonavimo schemą (Сочава и др., …) tarp borealinės ir nemoralinės zonų skiriama pereinama mišrių spygliuočių-lapuočių miškų (hemiborealinė, boreo-nemoralinė) zona. Šio rajonavimo laikomasi ir Europos miško tipų aprašyme (European forest types, 2006), kur nurodoma, kad borealinė zona apima (Europoje) Skandinaviją ir Rusiją. Baltijos šalys patenka į mišrių miškų zoną, kur persidengia paprastosios eglės (Picea abies) ir plačialapių medžių rūšių arealai. <…>. Pietinė riba paprastai tapatinama su eglės arealo pietine riba, nors Europos augalijos žemėlapyje (Bohn et al., 2000) ji pravedama kiek aukščiau ir beveik sutampa su skroblo arealo šiaurine riba.
Ats.: Taigos zona ir taiginis miškas – skirtingo lygmens sąvokos. Taiginio miško bendrijos gali užimti joms palankias edafines sąlygas pakankamai toli (iki eglės lyguminio arealo pietinės ribos) nuo „savo“ gamtinės zonos. Panašiai kaip ir mūsų stepinės pievos yra gerokai nutolusios nuo stepių zonos.
Plačialapių medžių arealas apima ir pietinę taigą. Mišrių miškų zona apibrėžiama pagal plačialapių medžių buvimą pirmame arde. Mišrių miškų zonoje taiginės buveinės su plačialapių miškų buveinėmis išsidėsčiusios greta viena kitos, pagal dirvožemio sąlygas.
—–
S.K.: Visiški niekai yra priskyrimas Vakarų taigos buveinėms medynų su plačialapių medžių priemaiša, derlingų dirvožemių augimvietėse augančių Hepatico-oxalidosa tipo miškų, Querco roboris-Piceetum asociacijai priskiriamų bendrijų.
Ats.: Taigos zonoje natūraliai yra ir derlingų augimviečių, kur žolinė danga turtingesnė, o medžių žemesniuose arduose gali pasitaikyti plačialapių rūšių. Pagal EUNIS klasifikaciją, kuri aprėpia visas (ne tik saugomas) buveines, tokios bendrijos įvardijamos kaip G3.A2 Papartiniai vakarų taigos (VT) eglynai, G3.A3 Smulkiažoliai VT eglynai, G3.A4 Aukštažoliai VT eglynai, G3.B3 Žolių turtingi taiginiai pušynai. Jos visos turi sąsają su Vakarų taigos buveinėmis. Žr. pvz. (nuoroda „Legal status“) https://eunis.eea.europa.eu/habitats/1278#legal. Kryžmines nuorodas tarp visų BD I priedo buveinių tipų ir EUNIS galima atsisiųsti čia – https://www.eea.europa.eu/data-and-maps/data/eunis-habitat-classification/documentation/link-between-eunis-2007-and.xls
Kaip rašoma nacionaliniame buveinių inventorizavimo vadove (toliau – Vadovas), Hepatico-oxalidosa tipo augimvietės Vakarų taigos buveines atitinka tik iš dalies. Konkrečiu atveju turi būti žiūrima į tipinių taiginių rūšių priemaišą, eglės savaiminį atsikūrimą. Šioje augimvietėje Vakarų taigos inventorizuota labai nedaug.
—–
S.K.: Niekuo nepagrįstas ir prieštaraujantis europiniams kriterijams tinkamo buveinėms medynų amžiaus sumažinimas (spygliuočiams iki 60 metų, lapuočiams dar žemesnis).
Ats.: Medynų amžius tarp VT kriterijų nėra įvardijamas visai, nes buveinei gali priklausyti ir visai jauni, po gaisrų natūraliai atželiantys medynai. 60 m. spygliuočiams ir 30 m. lapuočiams yra nurodomas slenkstinis amžius tik žuvusių medynų atveju. Nuo stichijų žuvęs jaunesnis medynas buveinei nepriskiriamas. Tiesą sakant, pastarosios sąlygos gali ir nebūti, nes žuvusiame jaunesniame medyne nebus stambios negyvos medienos ir tokiu būdu nesusirinks reikiamas požymių kiekis VT konstatavimui.
—–
S.K.: Negyvos medienos Lietuvos miškuose yra vidutiniškai 16 m3/ha, iš jos 11 m3/ha yra stambesnė (stiebų) mediena. Taigi jos užtektinai rasti galima daugelyje sklypų.
Ats.: Taiginiuose pušynuose kaip tik šį požymį retai pavyksta nustatyti dėl pernelyg uolių sanitarinių kirtimų. Netgi II miškų grupės pušynuose arti gamtinės brandos negyvos stambios medienos labai stinga. 11m3/ha kiekis yra nepakankamas, kad būtų požymis fiksuojamas. Pagal reikalaujamą balų sumą reikalingas negyvos medienos kiekis yra apie 20 m3/ha.
—–
S.K.: Medynų struktūros įvairavimai nėra griežtai apibrėžti, todėl jų traktavimas gali būti subjektyvus.
Ats.: Vadove, atskirai esančiame lauko tyrimų procedūros aprašyme miško buveinių struktūros požymiai yra gana detaliai nurodyti.
—–
S.K.: Yra netgi esmės iškraipymų. Štai, pavyzdžiui, buveinė 91E0 Aliuviniai miškai (Aliuvial Forests with Alnus glutinosa and Fraxinus exselsior). <…> Lietuvos buveinių inventorizuotojai šiam buveinių tipui priskyrė šlapgirio (Carico-mixtoherbosa) ir palieknio (Filipendulomixtoherbosa) tipų miško bendrijas (jeigu medynas turi bent 30 metų), besiformuojančias nieko bendro su aliuviniais dirvožemiais neturinčiose augimvietėse.
Ats.: Pagal buveinės tipo 91E0 atitikmenis su EUNIS klasifikacija, be kitų atitikmenų nurodomi ir G1.211 Upokšnių ir šaltinių uosių-alksnių miškai (Fraxinus – Alnus woods of rivulets and springs). Natūroje aukštupiuose ir takoskyrose slėnių miškai palaipsniui pereina į smulkiausius ištakų „kapiliarus“. Dažnai tai būna šaltiniuotos vietos, kuriose auga buveinės aprašyme paminėta augalija. Sunkaus dirvožemio nešaltiniuotose reljefo pažemėjimuose auga užmirkstantys medynai vėlgi su panašiais augalais. Sniego tirpsmo ar liūčių metu į tuos įdubimus suplaunama ir kažkiek aliuvio. Buveinių augimvietės rodo kad vanduo jose yra pratekantis, dažnai susidaro laikini upokšniai. Nesant pratekėjimo, arba kai jis per silpnas, formuotųsi jau kita buveinė – 9080 Pelkėti lapuočių miškai.
—–
S.K.: Dar išskirtinai paminėtini dviejų buveinių tipai. Tai 9020 Plačialapių ir mišrūs miškai (Fennoscandian hemiboreal natural old broadleaved forests Quercus, Tilia, Fraxinus or Ulmus, rich in epiphytes) ir 9160 Skroblynai (Sub-atlantic and medio-europaean oak or oak-hornbeam forest of the Carpinion betuli).<…> Abiejų šių buveinių, kaip ir daugelio kitų, pagrindinis skiriamasis bruožas – seni medynai, plačialapiams miškams pabrėžiamas netgi epifitinių kerpių buvimas.<…> inventorizuotojai „rado“ 31645 ha šių tipų buveinių. Priežastis paprasta – šioms buveinėms leista priskirti visų medžių rūšių medynus (išskyrus eglynus), jeigu juose buvo 5 proc. (Skroblynuose 10 proc.) plačialapių rūšių medžių.
Ats.: Originaliame buveinių aprašymo vadove buveinės tipui 9160 Skroblynai nėra reikalavimo, kad tai būtų seni medynai. Taip pat nėra nurodyta, kad plačialapiai medžiai turi vyrauti medyne. Jei augimvietė tinkama, ir medyno formulėje fiksuojama plačialapių rūšis – buveinė realiai atitinka sąlygas, nors ir yra prastos būklės, jei tokių medžių mažai. Svarbu, kad organizmų rūšys, kurioms reikalingi tokie medžiai, rastų sau reikiamą substratą.
—–
S.K.: Rengiamame „Metodinių rekomendacijų buveinėms tvarkyti“ projekte beveik visų tipų buveinėse draudžiami sanitariniai kirtimai, o daugelyje jų ir ugdymo kirtimai. Tai menkai prisideda, o dažniausiai visai neprisideda prie atitinkamam buveinių tipui keliamų tikslų įgyvendinimo, bet palaipsniui transformuojama į „taigos“ buveines.
Ats.: Abstrakti kritika, neaišku, kurioje buveinėje, kokie draudimai ir kokiomis sąlygomis būtų netinkami.
—–
S.K.: Ar reikia dirbtinai versti Lietuvos miškus taiga? Juk tuo nesustabdysime klimato šilimo.
Ats.: Jei mišką su natūralia struktūra ir turtinga biologine įvairove, kur to siekiama, bendrai vadinti „taiga“ – tai reikia. Dėl klimato komentaras buvo pradžioje. Biologinė įvairovė saugoma ne dėl klimato.
Vytautas Uselis
VSTT MAC gamtosaugos ekspertas
Kur neteisus p. V.Uselis?
Atsiliepdamas į mano straipsnį ,,Ar paversime Lietuvos miškus taiga?” p. V. Uselis paruošė atsakymus, kurių tiesa daugeliu atvejų abejotina. Todėl noriu pareikšti savo pastabas.
Netiesa, kad miškininkai klimato kaitos reguliavime mato tik iškastinio kuro pakeitimo funkciją ir nemato anglies rezervuaro. Atvirkščiai, nors iškastinio kuro pakeitimas taip pat labai svarbus ir šalys – ES narės atsiskaito pagal šį rodiklį, bet tai jau energetikų prerogatyva kokį kurą pasirinkti. Miškininkai kaip tik akcentuoja CO2 sukaupimo medienos prieaugyje svarbą ir galimybes. Pirmykščių miškų rezervuaras užpildytas ir jie jau niekuo nebegali prisidėti prie CO2 kiekio mažinimo atmosferoje – kiek organinės medžiagos užaugina, tiek jos ir atkrinta bei supūva, taiga CO2 balansas nulinis. Jauni ir pusamžiai medynai intensyviausiai kaupia medieną, kurios sudėty (sausoj būklėj) apie 50% sudaro anglis. Kaip ją išsugoti, kad ji nevirstų laisvu CO2, yra įvairūs keliai, o kaip juos tobulinti čia jau ne vien miškininkų uždavinys. Tik viena aišku, kad pūdydami medieną miške tikrai didinsime CO2 emisiją.
Netiesa (!), kad ,,plačialapių medžių arealas apima ir pietinę taigą“.
Visos V. Uselio nurodytos EUNIS klasifikacijos bendrijos, kurios „turi sąsają su Vakarų taigos buveinėmis“, yra taigos zonos derlingesnių augimviečių spygliuočių medynai.Tai rodo pateikiami augalijos rūšinės sudėties rodikliai. Tai toli gražu ne Hepatico-oxalidosa tipo miškai. Nuoroda, kad hemiborealinėj zonoj gali pasitaikyti plačialapių medžių, bet tik II-me arde, tai tik patvirtina. Be to, posakis „turi sąsają su taigos buveinėmis“ labai miglotas, turint domėj tai, kad Buveinių direktyva ir jos priedai remiasi ne EUNIS klasifikacija.
Labai neaiškus autoriaus samprotavimas dėl sumažinto reikalaujamo Vakarų taigos buveinėms priskiriamų medynų amžiaus. Netiesa, kad „medynų amžius tarp VT kriterijų nėra įvardijamas visai“. Ten konkretaus skaičiaus, nurodančio amžių nenurodoma, bet nurodoma, kad tai seni, reprezentuojantys klimakso arba vėlyvąsias sukcesijos stadijas medynai, o taip pat jaunuolynai, susiformavę natūraliai po gaisro. Į jokią kategoriją netelpa 60-80 metų spygliuočių (pušies iki 100) medynai. Dar neaiškiau su lapuočių medynais. Po gaisrų natūraliai dažnai želia beržai. Reikia beržų jaunuolynų, bet Lietuvoje vargiai ar tokių galima rasti, nes visos degimvietės iki šiol buvo išvalomos ir dirbtinai apželdomos. O 30 metų beržynai čia jau visiškai netinka. Nesuprantu apie kokį „slenkstinį amžių tik žuvusių medynų atveju“ kalba autorius. Teko būti Strošiūnų šile, kurio vos ne pusė priskirta Vakarų taigos buveinėms, bet jokių „žuvusių“ medynų nemačiau. Normalūs, niekuo ypatingu nepasižymintys 70-80 metų pušynai priskirti Vakarų taigos buveinėms.
Na, matyt, ne taip jau uoliai vykdomi tie sanitariniai kirtimai, jeigu išskirta virš 57 tūkst. ha Vakarų taigos buveinių, o juk turbūt kai kurie medynai, kuriuose buvo 30 m3/ha negyvos medienos, nepateko į VT buveines dėl kitų kriterijų neatitikimo. Nors sprendžiant pagal Strošiūnų šilą, negyvos medienos tiek nereikia.
Dėl aliuvinių miškų. Autorius bando manipuliuoti sąvokomis, bet iš esmės parvirtina mano teiginį, kad tai ne aliuviniai miškai, o „reljefo pažemėjimuose … užmirkstantys medynai su panašiais augalais“.
Dėl Skroblynų. Taip, šio tipo buveinių aprašyme nėra nurodytas medynų amžius, bet netiesa, kad „…nėra nurodyta, kad plačialapiai medžiai turi vyrauti medyne“; pačiame angliškame buveinės pavadinime aiškiai nurodyta medyno sudėtis. V. Uselis faktiškai pripažįsta, kad priskirtieji sklypai nėra reikalavimus atitinkanti buveinė, bet „..augimvietė tinkama ir medyno formulėje fiksuojama plačialapių medžių rūšis- …buveinė realiai atitinka sąlygas, nors ir yra prastos būklės… Svarbu, kad organizmų rūšys, kurioms reikalingi tokie medžiai, rastų sau tinkamą substratą“. Na, 40 metų drebulyne su pavienių tokio pat amžiaus ažuolų priemaiša rūšys to substrato tikrai neras. Tikslas lyg būtų sukurti tokią buveinę. Aišku, kad Interpretation manual… reikalavimus atitinkančią buveinę greit sukurti nepavyks, bet atkurti plačialapių rūšių medyną, artėjantį prie tokios buveinės būklės, irgi neblogas siekis. Jis labai artimas Ąžuolynų atkūrimo programos įpareigojimams miškininkams. Tai puiku, sutelkim jėgas ir pirmyn! Deja, pažiūrėjus kas siūloma „EB svarbos natūralių miško buveinių rekomendacijų“ projekte, tenka nusivilti. Sanitariniai kirtimai draudžiami – aliuzija į taigą! Ugdomieji kirtimai – buveinių būklę bloginantis veiksnys. Nors tolimesniam aprašyme lyg ir leidžiami kirtimai, bet keliami protu nesuvokiami reikalavimai: būtina beržų ir baltalksnių priemaiša, o drebulių netgi ne mažesnė kaip 20%. Tai kur čia įžvelgti siekius atkurti plačialapių rūšių medynus?
Dėl sanitarinių ir ugdomųjų kirtimų draudimo. Jeigu p. Useliui atrodo nekonkretus mano teiginys, galiu patikslinti. Sanitariniai kirtimai draudžiami visose buveinėse (net ganyklose!). Ugdomieji kirtimai devynių tipų buveinėse įvardijami kaip bloginantys jų būklę. Išvardinti tas buveines nematau reikalo, nes esu įsitikinęs, kad Rekomendacijų projektas yra Saugomų teritorijų tarnyboje.
Ar reikia dirbtinai versti Lietuvos miškus taiga?
Taip, biologinė įvairovė saugoma ne dėl klimato, bet biologinės įvairovės išsaugojimas ir klimato kaitos stabdymas yra du lygiaverčiai žaliojo kurso uždaviniai, ir juos reikia derinti. „Taigos“ tipo buveinių pavyzdžių reikia biologinei įvairovei, bet ne tokio masto, o visų tipų buveinių tvarkymas taigos buveinių principais, menkai įtakodamas biologinės įvairovės didinimą (jeigu iš viso didina), prisidės prie klimato kaitos skatinimo (o kaip tai atsilieps biologinei įvairovei?).
Akad. S. Karazija
Atsakymai akad. S. Karazijai (2)
Dėkoju gerb. akad. S. Karazijai už parodytą dėmesį ir įsitraukimą į diskusiją abiems pusėms aktualiais klausimais. Pagal komentarus mano atsakymams į pirmąjį straipsnį supratau, kad atsakymus reikia rašyti platesnius, nes dėl skirtingo požiūrio trumpi argumentai ne visada suprantami.
S.K. Netiesa, kad miškininkai klimato kaitos reguliavime mato tik iškastinio kuro pakeitimo funkciją ir nemato anglies rezervuaro. Atvirkščiai, nors iškastinio kuro pakeitimas taip pat labai svarbus ir šalys – ES narės atsiskaito pagal šį rodiklį, bet tai jau energetikų prerogatyva kokį kurą pasirinkti. Miškininkai kaip tik akcentuoja CO2 sukaupimo medienos prieaugyje svarbą ir galimybes. Pirmykščių miškų rezervuaras užpildytas ir jie jau niekuo nebegali prisidėti prie CO2 kiekio mažinimo atmosferoje – kiek organinės medžiagos užaugina, tiek jos ir atkrinta bei supūva, taiga CO2 balansas nulinis. Jauni ir pusamžiai medynai intensyviausiai kaupia medieną, kurios sudėty (sausoj būklėj) apie 50% sudaro anglis. Kaip ją išsugoti, kad ji nevirstų laisvu CO2, yra įvairūs keliai, o kaip juos tobulinti čia jau ne vien miškininkų uždavinys. Tik viena aišku, kad pūdydami medieną miške tikrai didinsime CO2 emisiją.
Ats. Vėl dėmesys į procesą, o ne į galutinį balansą. Ar mes mišką kirsim ar nekirsim, balansas visvien bus nulinis. Tų būdų, kaip išsaugoti pagamintą medieną, kad nevirstų į CO2 praktiškai nėra arba jie būtų beprotiški. Medienos gaminiai nėra ilgaamžiai ir ilgesnio amžiaus sulaukia visai nereikšminga dalis. Visos šnekos apie medienos gausinimą statiniuose baigtųsi geriausiu atveju tik keliais procentais nuo iškertamo kiekio. Reikšmingą įtaką mažinant CO2 galima būtų pasiekti tik medieną anaerobiškai laidojant, bet tai neatrodo protingai.
O jei žiūrėti į balansą, tiksliau į tai, kuris anglies rezervuaras didesnis, tai reikia lyginti kiek vidutiniškai ploto vienete yra sukaupta medienos kertamuose ir nekertamuose miškuose. Pasinaudosiu diagrama iš akad. A. Pliūros pranešimo:
Šaltinis turbūt nemeluoja – sengirėse laikui bėgant vidutinė biomasė yra virš 800 m3/ha ir nenukrenta žemiau 500! Kertamuose gi vidurkis nelabai siekia ir 500. Vadinasi antru atveju ~300 m3/ha medienos yra pavirtę į CO2. Apatinėj diagramoj aišku nėra medienos produktų kreivės, bet ji būtų labai stačiai krintanti nuo to „tamsaus skardžio“ ir vargiai vidurkį pakeltų, nes reiktų dar išminusuoti ekvivalentišką kiekį pagal gamybos procese, želdinime ir priežiūroje sudegintą kurą. Realiai mes savo miškus vardan klimato galėtume dar bent 100 m. visai nekirsti ir taip surišti reikšmingą kiekį CO2. Medienos mums, aišku, reikia dėl jos medžiaginės vertės ir dėl iškastinio kuro pakeitimo, tik nereikia apgaudinėti visuomenės apie CO2 mažinimą kertant miškus.
S.K. Netiesa (!), kad “plačialapių medžių arealas apima ir pietinę taigą“.
Ats. Pateikiu rušiško ir vakarietiško šaltinių citatas:
http://www.cepl.rssi.ru/bio/forest/south.htm
„В составе неморально-бореальной полосы в направлении с севера на юг выделяются две зоны: южной тайги и подтаежных лесов (Растительный покров СССР, 1956; Растительность европейской части СССР, 1980). В первой зоне широколиственные виды деревьев занимают подчиненное положение, а их видовой состав постепенно беднеет по мере продвижения к северу зоны. Они входят, как правило, во второй подъярус древостоя или существуют в виде подлеска.“
Bohn et. al., 2000 (šaltinis akademiko naudotas pirmajame straipsnyje):
„The northern limits of many nemoral broadleaved tree species run through the area of the southern
taiga: Tilia cordata, Acer platanoides, Ulmus glabra, Quercus robur. These species occur in
warmer locations and on nutrient-rich soils under the shelter of spruce forests, as do demanding
nemoral herbs such as Anemone nemorosa, Asarum europaeum, Galium odoratum, Lamium
galeobdolon, Stellaria holostea, Pulmonaria obscura, Hepatica nobilis etc.“
Čia galima pasižiūrėti medžių arealus ir palyginti su taigos pazonėmis (pradiniame S.K. straipsnyje):
http://www.euforgen.org/species/ pvz.: http://www.euforgen.org/species/tilia-cordata/
S.K. Visos V.Uselio nurodytos EUNIS klasifikacijos bendrijos, kurios „turi sąsają su Vakarų taigos buveinėmis“, yra taigos zonos derlingesnių augimviečių spygliuočių medynai.Tai rodo pateikiami augalijos rūšinės sudėties rodikliai. Tai toli gražu ne Hepatico-oxalidosa tipo miškai. Nuoroda, kad hemiborealinėj zonoj gali pasitaikyti plačialapių medžių, bet tik II-me arde, tai tik patvirtina.
Ats. Konkrečios EUNIS buveinės tipo derlingumo, drėgnumo ir geografinės padėties spektras gali būti gana platus. Todėl nurodomos charakteringos rūšys apima 2-3-jų lietuviškų miško tipo serijų rinkinį (DTG: Nc, Nd, Ld).
S.K. Posakis „turi sąsają su taigos buveinėmis“ labai miglotas, turint domėj tai, kad Buveinių direktyva ir jos priedai remiasi ne EUNIS klasifikacija.
Ats. Buveinių aiškinamojo vadovo įžangoje yra visa istorija, kaip buvo sudaromas BD I priedo sąrašas. Buveinių aprašymai vadove yra gana trumpi ir ne visada pakankami didesniame regione. Klasifikacijų sistemos CORINE, vėliau EUNIS yra kaip pagalbiniai buveinių aprašymo šaltiniai, todėl oficialioje svetainėje prie BD I priedo buveinių yra nuorodos į EUNIS ir kitas klasifikacijas. Vadove taip pat nurodoma, kad nacionaliniai ekspertai gali savo šalims aprašymus papildyti. Borealinio regiono buveinės aprašytos tik pagal Švediją ir Suomiją. Įstojus Baltijos šalims, aprašymai Vadove nebuvo koreguojami.
S.K. Labai neaiškus autoriaus samprotavimas dėl sumažinto reikalaujamo Vakarų taigos buveinėms priskiriamų medynų amžiaus. Netiesa, kad „medynų amžius tarp VT kriterijų nėra įvardijamas visai“. Ten konkretaus skaičiaus, nurodančio amžių nenurodoma, bet nurodoma, kad tai seni, reprezentuojantys klimakso arba vėlyvąsias sukcesijos stadijas medynai, o taip pat jaunuolynai, susiformavę natūraliai po gaisro. Į jokią kategoriją netelpa 60-80 metų spygliuočių (pušies iki 100) medynai. Dar neaiškiau su lapuočių medynais. Po gaisrų natūraliai dažnai želia beržai. Reikia beržų jaunuolynų, bet Lietuvoje vargiai ar tokių galima rasti, nes visos degimvietės iki šiol buvo išvalomos ir dirbtinai apželdomos. O 30 metų beržynai čia jau visiškai netinka. Nesuprantu apie kokį „slenkstinį amžių tik žuvusių medynų atveju“ kalba autorius.
Ats. Vadove VT buveinės yra sugrupuotos grubiai bendram suvokimui. Jei paimtume neliestą taigą su visomis pažaidomis, tai juk rastume ten ir pusamžių medynų, ataugusių buvusiose gaisravietėse ar po kitų pažaidų. Tai ar tuos pusamžius ten nelaikytume VT buveine? Laikytume, tik lyginant su mums įprastais pusamžiais medynais, juose matytume likučius (gyvus arba ne) senesnės kartos medžių, matytume mozaikišką struktūrą ir t.t. Žodžiu, reikia matyti platesnį fitocenologinį kontekstą. Lietuviškame vadove žuvusiems slenkstis yra dėl apsidraudimo, kad nebūtų užskaityta kaip VT buveinė, jei sudega ar kitaip žūsta įprastai augintas jaunas pušynas, eglynas ar beržynas. Tik virš slenkstinio amžiaus žuvęs medynas jau turi reikiamus parametrus ir gali būti vertinga buveine. Žinoma, jei kaip minėjau aukščiau, žuvęs jaunas medynas yra ne „ūkinis“, o „laukinis“, tada slenkstis negalioja, bet tokie atvejai Lietuvoj gal tik teoriškai gali būti.
S.K. Teko būti Strošiūnų šile, kurio vos ne pusė priskirta Vakarų taigos buveinėms, bet jokių „žuvusių“ medynų nemačiau. Normalūs, niekuo ypatingu nepasižymintys 70-80 metų pušynai priskirti Vakarų taigos buveinėms.
Ats. Vėlgi – amžiaus kriterijaus nėra – svarbu surinkti 4 požymius iš 10. Negaliu komentuoti dėl Strošiūnų, nes nebuvau ten. Galiu tik atsakyti, kad vertindamas saugomas teritorijas dažnai randu priešingai – neinventorizuotas EB buveines. Inventorizuoti visos Lietuvos buveines – milžiniškas darbas, padarytas per trumpą laiką ir su gana kukliais resursais. Turim vidutinišką rezultatą. Gal ateis kada laikas ir perinventorizuosim geriau.
S.K. Na, matyt, ne taip jau uoliai vykdomi tie sanitariniai kirtimai, jeigu išskirta virš 57 tūkst, ha Vakarų taigos buveinių, o juk turbūt kai kurie medynai, kuriuose buvo 30 m3/ha negyvos medienos, nepateko į VT buveines dėl kitų kriterijų neatitikimo. Nors sprendžiant pagal Strošiūnų šilą, negyvos medienos tiek nereikia.
Ats. Kaip ir minėjau anksčiau, daugeliu atvejų požymio už negyvos medienos reikiamą kiekį ir nebūdavo. Buveinės buvo išskirtos surinkus pakankamai kitų požymių. Aišku, buveinės be šio požymio nėra geros būklės.
S.K. Dėl aliuvinių miškų. Autorius bando manipuliuoti sąvokomis, bet iš esmės parvirtina mano teiginį, kad tai ne aliuviniai miškai, o „reljefo pažemėjimuose … užmirkstantys medynai su panašiais augalais“.
Ats. Buveinės tipo pavadinimas nepakankamai atspindi tipologinę įvairovę, kuri priskiriama pagal Vadovą ir nuorodas į EUNIS.
S.K. Dėl Skroblynų. Taip, šio tipo buveinių aprašyme nėra nurodytas medynų amžius, bet netiesa, kad „…nėra nurodyta, kad plačialapiai medžiai turi vyrauti medyne“; pačiame angliškame buveinės pavadinime aiškiai nurodyta medyno sudėtis. V. Uselis faktiškai pripažįsta, kad priskirtieji sklypai nėra reikalavimus atitinkanti buveinė, bet „..augimvietė tinkama ir medyno formulėje fiksuojama plačialapių medžių rūšis- …buveinė realiai atitinka sąlygas, nors ir yra prastos būklės… Svarbu, kad organizmų rūšys, kurioms reikalingi tokie medžiai, rastų sau tinkamą substratą“. Na, 40 metų drebulyne su pavienių tokio pat amžiaus ažuolų priemaiša rūšys to substrato tikrai neras. Tikslas lyg būtų sukurti tokią buveinę. Aišku, kad Interpretation manual… reikalavimus atitinkančią buveinę greit sukurti nepavyks, bet atkurti plačialapių rūšių medyną, artėjantį prie tokios buveinės būklės, irgi neblogas siekis. Jis labai artimas Ąžuolynų atkūrimo programos įpareigojimams miškininkams. Tai puiku, sutelkim jėgas ir pirmyn!
Ats. Tikslai tikrai gali sutapti. Tik mums ne vien ąžuolai rūpi – reikia ir liepų, skroblų, klevų.
S.K. Deja, pažiūrėjus kas siūloma „EB svarbos natūralių miško buveinių rekomendacijų“ projekte, tenka nusivilti. Sanitariniai kirtimai draudžiami – aliuzija į taigą! Ugdomieji kirtimai – buveinių būklę bloginantis veiksnys. Nors tolimesniam aprašyme lyg ir leidžiami kirtimai, bet keliami protu nesuvokiami reikalavimai: būtina beržų ir baltalksnių priemaiša, o drebulių netgi ne mažesnė kaip 20%. Tai kur čia įžvelgti siekius atkurti plačialapių rūšių medynus?
Dėl sanitarinių ir ugdomųjų kirtimų draudimo. Jeigu p.Useliui atrodo nekonkretus mano teiginys, galiu patikslinti. Sanitariniai kirtimai draudžiami visose buveinėse (net ganyklose!). Ugdomieji kirtimai devynių tipų buveinėse įvardijami kaip bloginantys jų būklę. Išvardinti tas buveines nematau reikalo, nes esu įsitikinęs, kad Rekomendacijų projektas yra Saugomų teritorijų tarnyboje.
Ats. Dėl rekomendacijų tai dar anksti kažką komentuoti, nes tebėra projekto stadijoje. O ir patvirtinus, nebus nepajudinama, nes tokį naują dalyką neįmanoma iškart tobulai paruošti. Neprieštarauju, kad bus taisytinų vietų. Bus dar išbandymai natūroje, bus dar buveinių būklės kriterijai, pagal kuriuos irgi reikės suderinti ir t.t. Dar tik pradžia. Ir projektas yra ne Tarnyboje, o Akademijoje.
S.K. Ar reikia dirbtinai versti Lietuvos miškus taiga?
Taip, biologinė įvairovė saugoma ne dėl klimato, bet biologinės įvairovės išsaugojimas ir klimato kaitos stabdymas yra du lygiaverčiai žaliojo kurso uždaviniai, ir juos reikia derinti. „Taigos“ tipo buveinių pavyzdžių reikia biologinei įvairovei, bet ne tokio masto, o visų tipų buveinių tvarkymas taigos buveinių principais, menkai įtakodamas biologinės įvairovės didinimą (jeigu iš viso didina), prisidės prie klimato kaitos skatinimo (o kaip tai atsilieps biologinei įvairovei?).
Ats. Atsakyta pirmam komentare.
Vytautas Uselis
VSTT MAC gamtosaugos ekspertas
Atsakymai p. V. Useliui (2)
Dėl CO2 emisijos. Aš jau savo nuomonę išsakiau ankstesniuose rašiniuose ir neturiu ką pridurti. Pridedu atitinkamų specialistų – akad. A. Pliūros, dr. M. Aleinikovo ir prof. A. Kuliešio – komentarus šiuo klausimu. Tarp kitko, primenu, kad A. Pliūros pranešime yra ir daugiau įdomių grafikų ir apie CO2 (psl. 20,24,25), ir apie bioįvairovę (psl.29,45).
Dėl plačialapių medžių rūšių ir taigos arealų ribų. Na, šis ginčas panašus į ginčą kas pirmas – višta ar kiaušinis. Be abejo, nei vienos plačialapių medžių rūšies arealo šiaurinė riba nesutampa su taigos zonos pietine riba. Lygiai taip pat, kaip nėra ne tik medžių, bet, ko gero, bet kokių dviejų rūšių, kurių arealai absoliučiai sutaptų. Taip ir plačialapių medžių rūšių – vienų arealų riba, kaip pavyzdžiui skirpsto, praeina įpiečiau negu taigos riba, kitų – banguoja, daugiau ar mažiau, skirtingų rūšių ir skirtingose geografinės ilgumos vietose skirtingai, įsiterpdama į pietinę taigą. Aš paprieštaravau tik V.Uselio teiginiui, kad „plačialapių medžių (visų? S.K.) arealas apima (mano paryškinta, S.K.) pietinę taigą (visą? S.K.).
Dėl V. Uselio minimų EUNIS klasifikacijos bendrijų, kurios „turi sąsają su taigos buveinėmis“, lieku prie savo nuomonės, nes tam turiu pakankamai įrodymų iš savo tyrimų duomenų. O kad EUNIS buveinių tipų „…spektras gali būti gana platus“ (V.Uselio teiginys), tai buvo viena iš priežasčių dėl ko Ministrų konferencija Europos miškų apsaugai (MCPFE) atsisakė šios klasifikacijos.
Dėl Vakarų taigos ir kriterijų šio tipo buveinėms išskirti. Po paskutinių V.Uselio samprotavimų apie „slenkstinį amžių“ ne tik nepaaiškėjo šių žodžių prasmė, bet priešingai, tapo visiška „juodąja skyle“. O dabar apie esmę. Juk sąvokos „taiga“ ir „EB svarbos buveinė 9010 Vakarų taiga“ yra iš esmės skirtingos. Pusamžis medynas taigos zonoje bus viena iš taigos miškų bendrijų (buveinių), bet tai nebus EB svarbos buveinė 9010, kurią reikia išskirtinai saugoti. Jeigu būtų taip, tai virš 95% Suomijos, virš 80% Švedijos miškų būtų 9010 Vakarų taigos (ir Pelkinių miškų) buveinės ir apie jokį miškų ūkį nebūtų ir kalbos, o tai, bent jau Suomijai, būtų katastrofa. Tai negi jie nėrėsi sau kilpą ant kaklo? Juk jie jau buvo Europos Sąjungoje, kai buvo priimta Buveinių direktyva. Plėstis nebenoriu, nes apie tai jau rašiau.
Dėl pačios diskusijos. Nesuprantu kodėl gamtosaugininkai taip veržiasi konfrontuoti, o ne bendradarbiauti. Parašiau, kad Skroblynų tipo buveinių atkūrimas (tas tiktų ir Plačialapių miškų buveinėms) artimas Ąžuolynų atkūrimo programos siekiams. V. Uselis atsako, kad „mums rūpi ir liepos,klevai, skroblai“. O kodėl jūs manot, kad miškininkams tai nerūpi? Mišrių medynų formavimas yra miškininkystės siekis, nes tokie medynai yra vertingesni ne tik dėl bioįvairovės, bet ir stabilesni. Kitas dalykas, kad tai toli gražu nevisada įgyvendinama, nes tai žymiai sudėtingiau negu įveisti monokultūrinį medyną.
Visus tuos reikalavimus, kuriuos surašo Rekomendacijose prof. G.Brazaitis, juk turės įgyvendinti miškininkai, ne kas kitas. Supratama, kad iš karto paruošti tobulas rekomendacijas retai kada pavyksta, bet nesuprantama kodėl jau kelintą kartą neva koreguojant Rekomendacijų projektą atliekami tik kosmetiniai pakoregavimai, bet netaisomos akivaizdžios klaidos, nors jos recenzentų nurodomos. Girdėjau, kad G.Brazaitis teisinosi, jog jam neleidžia gamtosaugininkai. Todėl keistai atrodo p.V.Uselio išsisukinėjimai, neva VSTT nieko nežino, kad Rekomendacijų projektas tik Akademijoje.
Akad. S.Karazija
Prof. habil. dr. Andrius Kuliešis:
Iš p. V. Uselio atsakymo akad. S.Karazijai “tik nereikia apgaudinėti visuomenės apie CO2 mažinimą kertant miškus”.
Iš tiesų, kas ką nori apgaudinėti? Yra keista, kad visame atsakyme peršama mintis, jog medienos daugėja senstant miškams ir jei jų nekirstume bent 100 metų, galėtume surišti reikšmingą kiekį CO2 klimato kaitos suvaldymui. Trumpas atsakymas – kviečiame atvykti į Dubravos rezervatinę apyrubę, kurioje nekertama nuo 1960 metų ir pasižiūrėti… O jeigu pasiaiškinti balansus, tai reiktų plačiau.
Miško vaidmuo mažinant anglies dvideginio koncentraciją atmosferoje dalintinas mažiausiai į du etapus: CO2 absorbavimą ir absorbuotos C medienoje išsaugojimą (sandėliavimą). Vertinant įvairių sektorių indėlį į ŠESD (šiltnamio efektą sukeliančių dujų) absorbcijų ir emisijų balansą ypatingas vaidmuo skiriamas miškininkystei, jos produktui – medienai. Šiuo metu yra sukurta ir taikoma patikima CO2 absorbcijos miške ir C saugojimo medienoje apskaitos sistema. Svarbiausias apskaitos sistemos uždavinys vertinti ne kas buvo sukaupta praeityje, bet kas kaupiama ir saugojama šiandien, koks yra žmogaus dabartinės veiklos poveikis CO2 balansui. Lietuvos miškuose pastaraisiais metais užauganti mediena kasmet absorbuoja 7.3 mln.t anglies, kas sudaro 35% kitų šalies sektorių emisijų. Taigi Lietuvos miškų indėlis bendrame šalies CO2 emisijų/absorbcijų balanse yra reikšmingas. Ar jis toks išliks ir ateityje priklausys nuo miškininkavimo būdų, intensyvumo.
Ne vienas šimtmetis miškininkystės mokslo ir praktikos parodė, jog mūsų sąlygomis intensyviausiai CO2 absorbuojamas 20-60 m amžiaus medynų. Senstant medynams, jų fotosintezės intensyvumas, o tuo pačiu ir CO2 absorbcija mažėja. Vienintelis kelias palaikyti ir didinti CO2 absorbciją yra didinti medynų tvarumą bei produktyvumą ir išlaikyti miškuose tolygią tokių medynų amžiaus klasių struktūrą. Tai miškininkystės intensyvinimo kelias, jis yra derinamas ir su miškų plėtra ne miško žemėje, gana ribota dėl laisvos žemės plotų stygiaus. Orientacija į senus medynus nėra teisinga dėl tokių medynų ne tik produktyvumo, bet ir tvarumo sumažėjimo, kas yra ypač pavojinga kintančio klimato sąlygomis. Įvairiaamžių medynų formavimas išsamiai buvo išnagrinėtas Šiaurės Amerikos mokslininkų (C.D. Oliver, B.C.Larson, 1996) monografinėje apžvalgoje, kur šalia gražių teorinių schemų pateikiami ilgalaikių stebėjimų rezultatai, liudijantys, jog įvairiaamžių medynų produktyvumas sudaro 2/3 vienaamžių medynų produktyvumo, nurodoma šių medynų struktūros ypatumai, kaip sisteminė produktyvumo skirtumo priežastis. Gaila, Lietuvoje teturime tik vieną kitą ilgaamžį objektą su ilgalaikiais stebėjimais, bylojančiais apie panašius rezultatus.
Sukaupus anglį medienoje prasideda antras – sukauptos anglies medienoje išsaugojimo etapas. Mediena turi tris galimybes: būti palikta miške biologinei įvairovei gausinti, panaudota vartojimo reikmenims gaminti ir galiausiai panaudota kurui bet kokiame – neapdirbtos ar atitarnavusio medinio gaminio pavidale.
Absorbuotos anglies kaupimas ir saugojimas prasideda jau medienos auginimo miške metu. Šiandieninė miškininkystė yra įsavinusi įvairiausias miško auginimo technologijas – nuo šimtaprocentinio išaugintos medienos sukaupimo ir panaudojimo (plantacinė miškininkystė) iki visos biomasės palikimo miške (rezervatiniai miškai). Pastarasis variantas ir reikštų nulinį balansą – kiek absorbuota, tiek ir išlaisvinta CO2. Efektyviu CO2 kaupimu miškininkai pradeda rūpintis jau ankstyvoje medyno auginimo fazėje, palikdami medyne pačius produktyviausius medžius ir taip mažindami miško auginimo nuostolius bei formuodami tvarų medyną. 2000 m paskelbti duomenys apie pasaulio vidutinio klimato ir borealinius miškus parodė, jog Lietuvos, kaip ir kitų Baltijos šalių miško auginimo nuostoliai (tuo pačiu ir anglies praradimai) kelis kartus viršija Europos miškų vidurkį (Forest resources…, UN, 2000). Kasmet Lietuvos miškuose žūva medžių su 3.5 – 4.0 mln. m3 stiebų medienos, kurios didžioji dalis (70-80 proc.) dėl mažos koncentracijos ir menkos ūkinės vertės lieka miške. Šis praradimas vertinant visą medį (stiebas, šakos, šaknys) yra adekvatus kasmetiniam vieno mln. t. anglies praradimui. Jei žuvusių medžių medienos kaupimosi ir irimo tendencijos išliks panašios į dabartines, tai po 10 -15 (25-30 metų nuo stebėjimo pradžios) bus pasiektas nulinis balansas- kiek sausuolių pasipildys, tiek jų ir susiskaidys. Tai patvirtina daugiau nei du dešimtmečius nacionalinės miškų inventorizacijos pastoviuose bareliuose vykdoma apskaita. Kai kurių gamtininkų tvirtinimai, jog sausuolių medienoje esanti anglis reikšmingai papildo dirvožemio anglies išteklius nėra pagrįsti. Anglis dirvožemyje kaupiasi šimtmečiais. Dirvožemyje sukaupta anglies dalis yra reikšminga lyginant su visoje biomasėje sukaupta, tačiau klimato kaitos švelninimui yra svarbi ne vakarykštė diena, kas buvo sukaupta praeityje per šimtmečius, o kas yra sukaupiama šiandien. Moksliniais tyrimais nustatyta (Schlessinger 1990, Hennigar et al. 2009, Klein et al. 2013, Leskinen et al. 2018), jog tik nežymi anglies dalis iš suirusios negyvos medienos patenka į dirvožemį, kuri vėliau išplaunama į gilesnius jo sluoksnius. Europos lygmens „BioSoil“ projekto metu Lietuvos miškų dirvožemiuose reikšmingi anglies sankaupų pokyčiai nenustatyti. Tyrimai atlikti Lietuvoje , kitose Europos šalyse rodo, jog vienų, dešimties metų įnašas į dirvožemio anglies sankaupas dėl suirusios sausuolių medienos yra sunkiai apčiuopiamas, dėl ko šiame etape yra atsisakyta tokius pokyčius vertinti iš viso.
Medienos, kaip žaliavos, panaudojimo menkinimą negaliu vertinti kitaip, kaip bandymą ignoruoti Europos žaliajį kursą. Iš medienos pagaminti produktai be įprastų tradicinių (celiuliozė, popierius, kartonas, audinių pluoštas, biomišiniai, namų apyvokos gaminiai, baldai ir t.t.) gaminių gali pakeisti daugybę iš naftos, geležies, gelžbetonio ar kitų iškastinių žaliavų pagamintus gaminius. Ar gali būti pasiūlyta kita praktiškai beatliekinė žaliava, gebanti neribotais kiekiais su mažiausiomis sąnaudomis atsikurti, atsikurdama absorbuoti atmosferos CO2 ir būti užkonservuota, pavyzdžiui mediniuose statiniuose ilgiems dešimtmečiams ar šimtmečiams.
Medienos panaudojimas kurui yra pateisinamas tik tokiu atveju, kai jos kokybė (kirtimo atliekos, žievė iš lentpjūvystės, celiuliozės pramonės atliekos ir pan.) ar būklė neleidžia jos panaudoti kokiam nors vertingesniam gaminiui pagaminti. Pagrindinė priežastis, jog šiandien Lietuvoje daug ir palyginti vertingos medienos panaudojama kurui, yra silpna medienos pramonė.
Miškininkystė, suprantama ne tik medienos auginimas, ji pasižymi ypatingu daugiafunkcijiškumu. Visos problemos, susiję su daugybės teikiamų funkcijų, ypač su biologinės įvairovės išsaugojimu, spręstųsi žymiai paprasčiau, jei būtų motyvuotai pagrindžiami poreikiai, jei visi poreikiai būtų derinami tarpusavyje, patiriami dėl to savininkų ar valdytojų nuostoliai būtų kompensuojami, o visuomenė būtų supažindinta su kiekvienos funkcijos kaina. Juk bet kokiu atveju ar tai palies privatų ar valstybės mišką, bendruomenine našta dalinsis visi Lietuvos piliečiai.
Akad. Alfas Pliūra:
Gerb. V. Uselis neteisingai interpretuoja mano pranešime įdėtąjį grafiką iš Prancūzų mokslininko O.Gilg knygos „Sengirė“ (Old-GrowthForest, 2005 m., 100 psl.). Grafike akivaizdžiai matosi, kad sengirėje per pusę laiko iš viso 250-ties metų ciklo maksimaliai susikaups 1000 m3 medienos, ir po to pradės medžiai žūti ir pūti, išleisdami į orą CO2, ir ciklo gale liks tik 500 m3. Tuo tarpu, ūkiniame miške per tą patį 250 metų laikotarpį bus iškertama 2-kart po 900 m3 medienos =1800 m3. Iškirsta mediena (apie 70%) bus sunaudota medienos dirbiniams, o likusi dalis (apie 30%) bus panaudota biokurui bei/arba supus miške.Medienos dirbinių suirimas yra ženkliai lėtesnis, nei iškrentančių medžių puvimas miške, ypač kai jie išvirsta ant žemės, tad medienos dirbinių suirimo kreivė bus lėkštesnė, nei irstant sengirei. Tikslus CO2 sukaupimo medienoje – išlaisvinimo balansas priklausys nuo daug veiksnių. Užsienio literatūroje pateikti duomenys, jog pvz. iš eglės pagamintoje statybinėje medienoje CO2 išlaikoma iki 150 metų. Apie 50% sukaupto CO2 išlaikoma statybinėje medienoje 70 metų, drožlių plokštėse – 30 metų, kituose gaminiuose – 18 metų, paletėse, popieriuje, kure, atliekose – 2 metus. Pušies ar ąžuolo medienoje sukaupto CO2 išlaikymas ilgesnis. Be to, medienos dirbinių antrinis perdirbimas ir panaudojimas dar prailgina CO2 išlaikymo laikotarpį.
Manau, kad bet kuriuo atveju ūkiniame miške pagamintoje medienoje bus surišta gerokai daugiau CO2 ir surišta ilgiau, nei sengirėje. Tiksliam balansui reikia modeliavimų ir ilgalaikių palyginamųjų tyrimų Lietuvos sąlygomis skirtingų medžių rūšiųsengirėse ir ūkiniuose miškuose, medienos perdirbimo pramonės ir medienos produktų naudojimo grandyse. Kiek žinau, dr. Mariaus Aleinikovo grupė vykdo projektą, kur skaičiuoja balansą, per kiek laiko supūva įvairūs medienos dirbiniai.
Dr. Marius Aleinikovas:
Anglies sankaupų didinimas medienos produktuose yra Jungtinių Tautų pripažinta klimato kaitos švelninimo priemonė. Anglies sankaupos Nukirsto medžio produktuose (NMP) gali išlikti nuo kelerių metų iki šimtmečių, priklausomai nuo medienos produktų ir jų naudojimo (Chen ir kt., 2010). NMP-tai paprastai skirstomi į pirminius produktus, dar vadinamus pusgaminiais, ir antrinius produktus. Pirminiai produktai, t. y. pjautinė mediena, medienos plokštė, klijuotas tašas ir medienos plaušiena. Antriniai produktai – tai produktai, kuriems pagaminti naudojami pirminiai produktai, t.y. įvairūs statiniai, baldai, popieriaus ir kartono produktai. Mokslinėje literatūroje nurodomos trys pagrindinės NMP-tų savybės, kurios galėtų būti taikomos kaip priemonės klimato kaitos švelninimui: (1) anglies kaupimo efektas – gebėjimas tam tikrą laikotarpį išlaikyti anglies sankaupas; (2) pakaitos efektas – galimybė pakeisti iškastinių medžiagų pagrindu pagamintus produktus; (3) antrinio panaudojimo efektas – po vartojimo iš medienos produktų gali būti pagaminama energija ar nauji produktai (Bais-Moleman ir kt., 2018). Apskaičiuota, kad Europos Sąjungoje NMP-tuose kasmet sukaupiama nuo 26 iki 139 mln. tonų CO2.
Mūsų tyrimai parodė, kad medienos produktai turi skirtingą vartojamo trukmę:
|
NMP-tų kategorija |
Metai
|
|
Pjautinė mediena |
70 |
|
Pjautinė mediena (EURO padėklai) |
6 |
|
Medžio drožlių plokštės |
50 |
|
Klijuota fanera ir lukštas |
50 |
|
Klijuotas tašas ir ruošiniai rąstinių namų statybai |
90 |
Vadinasi tiek metų anglis bus užrakinta medienos produktuose, o per tiek laiko užaugs ir naujas miškas, kuris papildomai suakumuliuos CO2.
Medienos naudojimas statybų sektoriuje mažina ekologinį šio sektoriaus pėdsaką, gali turėti teigiamą klimato kaitos švelninimo efektą, nes ilgam laikui užkonservuojama medienoje sukaupta anglis, taip pat medienos konstrukcijų gamyba reikalauja mažiau energijos. Dauguma mokslinių šaltinių teigia apie neatsinaujinančių medžiagų pakeitimo medienos gaminiais naudą aplinkai (Oliveret al., 2014; Pajchrowskiet al., 2014; Ritteret al., 2011; Sathre, O‘Connor, 2010). Literatūroje teigiama, kad, statant vieną pastatą, išmetamų teršalų kiekį galima sumažinti 20–50 %, jei pastato konstrukcija pagamintas iš medžio, o ne iš betono (Kuittinen et al., 2013; Peñaloza et al., 2016).
Mūsų atlikto tyrimo, vykdant tarptautinį projektą „BenchValue“, rezultatai parodė, kad naudojant medieną vietoj gelžbetoninių konstrukcijų, CO2 emisijos sumažinamos perpus, energijos suvartojimas sumažėja dvigubai, o anglies sankaupos didėja, naudojant medines konstrukcijas statybos sektoriuje (Linkevičius ir kt., 2019). Šis tyrimas taip pat atskleidė, kad, pakeitus neatsinaujinančias medžiagas mediena, teigiamai įtakojami ir socioekonominiai rodikliai. Ekonominių indikatorių vertės rodo, kad KLM m3 kaina yra didesnė nei GK m3 kainą, tačiau lyginat m2 kainą, KLM pastatų yra mažesnė, palyginti su RC pastatų kaina. Vadinasi, medienos panaudojimas statyboje – tai vien ne CO2 užrakinimas, o visa grandinė, apimanti ir energijos suvartojimo mažinimą, vandens naudojimo sumažėjimą, atliekų ir teršalų sumažėjimą, ir t.t. Aplinkos misterijoje yra mūsų ataskaitą, kurioje galima rasti visus skaičius. Panašius rezultatus gavo ir partneriai iš Airijos, Prancūzijos, Suomijos ir kt. šalių..
Argumentas, kad laikant miškus dar 100 metų ir taip surišti reikšmingą kiekį yra neteisingas. Kas tinka vienam medžiui netinka visam medynui. 100 metų laikotarpyje vyks natūralus medyno įrimo ir kartu prieaugio procesai ir bendroje sumoje mes turėsime geriausių 0, o realiai netgi neigiamą CO2 balansą. Reikia nepamiršti, kad mums svarbu ne tik kaupti, bet ir mažinti naudojimą neatsinaujinčių išteklių, o tai, kaip jau išdėstyta anksčiau, galima tik naudojant atsinaujinančius išteklius, visu pirma medieną. Mediena yra natūralus angliavandenilis, kurią sudaro iki 50 % anglies, apie 44 % deguonies, apie 6 % vandenilio, apie 1% azoto ir mineralinių medžiagų, vadinasi mediena, gali pilnai pakeisti iškastinius angliavandenilius, taip nedidinant CO2 kiekį atmosferoje.
Atsakymai akad. S. Karazijai (3)
Dėl Vakarų taigos ir kriterijų šio tipo buveinėms išskirti.
- K. Po paskutinių V. Uselio samprotavimų apie „slenkstinį amžių“ ne tik nepaaiškėjo šių žodžių prasmė, bet priešingai, tapo visiška „juodąja skyle“. O dabar apie esmę. Juk sąvokos „taiga“ ir „EB svarbos buveinė 9010 Vakarų taiga“ yra iš esmės skirtingos. Pusamžis medynas taigos zonoje bus viena iš taigos miškų bendrijų (buveinių), bet tai nebus EB svarbos buveinė 9010, kurią reikia išskirtinai saugoti. Jeigu būtų taip, tai virš 95% Suomijos, virš 80% Švedijos miškų būtų 9010 Vakarų taigos (ir Pelkinių miškų) buveinės ir apie jokį miškų ūkį nebūtų ir kalbos, o tai, bent jau Suomijai, būtų katastrofa. Tai negi jie nėrėsi sau kilpą ant kaklo? Juk jie jau buvo Europos Sąjungoje, kai buvo priimta Buveinių direktyva. Plėstis nebenoriu, nes apie tai jau rašiau.
Ats. Taip, sąvokos „taiga“ ir „9010 Vakarų taiga“ turi skirtingą prasmę. Todėl pateikdamas paaiškinimą įvardijau konkrečiau – „neliesta taiga“. Tikėjausi, kad nereikia papildomo paaiškinimo, jog kalbama tik apie žmogaus nepaveiktus didelius taiginių miškų plotus, kurie neabejotinai ir idealiai atitinka „9010 Vakarų taigos“ kriterijus? Tai klausimas – ar tokioje neliestoje taigoje po pilno gaisro savaime atžėlęs ir 50 metų sulaukęs miškas yra 9010 buveinė, ar ne? Ar pvz., Švedijos šiaurėje kur dar yra neliestos taigos didesnių masyvų, kelis dešimtmečius sulaukusios ir atžėlusios gaisravietės turi būti iš EB buveinių plotų išiminėjamos, o sulaukus 100 ar daugiau – vėl įtraukiamos? Galima dar pateikti pavyzdį iš kitos pusės. Suomijoj, ypač pietinėj, saugomose teritorijose labai trūksta senų miškų. Todėl ten pusamžius medynus dirbtinai „niokoja“, kad juose atsirastų natūraliam miškui būdingų pažaidų, negyvos medienos, retmių. Po kurio laiko, toks apniokotas miškas įgis reikiamus požymius ir greičiausiai bus užskaitytas kaip 9010 buveinė, nežiūrint, kad amžius dar gana jaunas.
Dėl pačios diskusijos.
- K. Nesuprantu kodėl gamtosaugininkai taip veržiasi konfrontuoti, o ne bendradarbiauti. Parašiau, kad Skroblynų tipo buveinių atkūrimas (tas tiktų ir Plačialapių miškų buveinėms) artimas Ąžuolynų atkūrimo programos siekiams. V. Uselis atsako, kad „mums rūpi ir liepos, klevai, skroblai“. O kodėl jūs manot, kad miškininkams tai nerūpi? Mišrių medynų formavimas yra miškininkystės siekis, nes tokie medynai yra vertingesni ne tik dėl bioįvairovės, bet ir stabilesni. Kitas dalykas, kad tai toli gražu ne visada įgyvendinama, nes tai žymiai sudėtingiau negu įveisti monokultūrinį medyną.
Ats. Tikrai gamtosaugininkai nesiveržia konfrontuoti. Gal tik į deklaruojamus siekius ir jų neįgyvendinimo pateisinimą skirtingai žiūrime. Nėra juk liepynų ar skroblynų atkūrimo programų. O juos iškirtus atsiranda dažnai tik eglynai ar beržynai. Tai nėra tvaru.
- K. Visus tuos reikalavimus, kuriuos surašo Rekomendacijose prof. G. Brazaitis, juk turės įgyvendinti miškininkai, ne kas kitas. Suprantama, kad iš karto paruošti tobulas rekomendacijas retai kada pavyksta, bet nesuprantama kodėl jau kelintą kartą neva koreguojant Rekomendacijų projektą atliekami tik kosmetiniai pakoregavimai, bet netaisomos akivaizdžios klaidos, nors jos recenzentų nurodomos. Girdėjau, kad G. Brazaitis teisinosi, jog jam neleidžia gamtosaugininkai. Todėl keistai atrodo p. V. Uselio išsisukinėjimai, neva VSTT nieko nežino, kad Rekomendacijų projektas tik Akademijoje.
Ats. Turiu prisipažinti, kad tikrai nedaug prisidėjau rengiant tas rekomendacijas. Bet gal dar pavyks ištaisyti tas akivaizdžias klaidas.
Atsakymai gerb. akad. A. Pliūrai, prof. M. Aleinikovui ir prof. habil. dr. A. Kuliešiui
Kaip ir minėjau ankstesniuose atsakymuose, medienos naudojimas kaip pakeitimas iškastinio kuro yra visiškai suprantamas ir nekvestionuojamas. Nesusikalbėjimas yra kitur. Naudodami medieną mes mažiname iškastinio kuro naudojimą ir tuo pačiu mažiname papildomo CO2 išmetimus (kitaip sakant– lėtiname CO2 kiekio didėjimą atmosferoje), bet ne mažiname CO2 kiekį atmosferoje. Vien nutraukti iškastinio kuro naudojimą ir CO2 augimą nepakaks, kad sustabdyti klimato šilimą. O tam kad mažinti CO2 kiekį atmosferoje, reikia didinti surištos anglies rezervuarus. Naftos, dujų, anglių, skalūnų rezervuarų nepadidinsime. Galima būtų didinti anglies rezervuarą atkuriamuose durpynuose ir juodžemiuose, bet apie tai kažkodėl labai mažai kalbama. Daug kalbama apie miškus. O kaip realiai yra su anglies rezervuaru miškuose ir jo produktuose?
Ekologiją išmanantiems daugmaž yra aišku, kad miškui pasiekus sengirės stadiją anglies surišimas sustoja, t.y. surišimo ir CO2 emisijų balansas tampa artimas 0. Modeliai gali skirtis: pagal vienus tokio miško raida yra cikliška (su žuvusio ir vėl atželiančio miško intarpais), pagal kitus – nusistovėjusi klimaksinė bendrija yra stabili. Tačiau abu modeliai pakankamo dydžio plotinėje projekcijoje turės gana aukštą vidutinį klimaksinį biomasės kiekį ploto vienetui. Šioje vietoje gerbiami miškininkai tuoj pateiktų Dubravos pavyzdį, kur nemažą dalį užima žuvęs pagrindinis medynas. Deja, Dubravos miškas nėra tinkamas pavyzdys tiek dėl per mažo ploto, tiek dėl per trumpo rezervatinio režimo, tiek dėl galimo klimato kaitos poveikio. Geresnis pavyzdys būtų Ažvinčių rezervatas, o dar geresnis artimiausias pavyzdys – Centralnolesnoj rezervatas Tverės srityje.
Jau minėtoje O. Gilg diagramoje matome, kad sengirėje vidutinis biomasės kiekis yra bent 800 m3/ha. Nemaža dalis miškų yra durpingi, tai juose biomasė gali augti nuolatos. Ūkiniuose miškuose vidutinė biomasė yra gerokai mažesnė dėl nemažo jaunuolynų ploto (apie 500 m3/ha pagal Gilg), bet daug medienos yra produktuose. Ar tų produktų likutinis tūris laikui bėgant užpildo trūkumą iki tų 800 m3/ha, nei vienas iš miškininkystės mokslininkų nepatvirtino. Reikia žinoti ne tik medžiagų gyvavimo trukmę, bet ir jų kiekio dinamiką. Va švedai sako, kad į pjautinę medieną nueina tik 16 proc. pagamintos medienos, kuri gyvuoja ilgiau nei 50 metų. Jei taip, tai pokirtiminė biomasės „duobė“ gaunasi didelė. Tai viena. Antra – iškirstuose ir ataugusiuose iki kito kirtimo miškuose jau niekada nebebus tokio biomasės kiekio dirvožemyje, koks būtų sengirėje. Ypač dabartinėmis technologijomis ruošiant dirvą, kai šimtmečiais sukauptas humusas masiškai paleidžiamas į orą. Trečia – yra daug ūkinių miškų sausinamuose dirvožemiuose, kurie nuolatos papildomai tiekia CO2 į atmosferą. Ketvirta – miško kirtimo, gabenimo, dirvos ruošimo ir kiti mechanizmai dar vis naudoja iškastinį kurą, kurio ekvivalentą irgi reikia išminusuoti iš biomasės balanso. Nors gražiai kalbama apie anglies kaupimą medienos produktuose, tikrai neatrodo, kad medienos produktų turima masė būtų auganti. Greičiau atvirkščiai – medinė kaimų architektūra masiškai nyksta. Bendram rezultate gaunam panašų „kovos“ su klimato kaita vaizdą kaip kad su biokuru iš palmių aliejaus.
CO2 kiekio stabilizavimui ir mažinimui turime tik keletą dešimtmečių. Reikalingi greiti, išmanūs ir efektyvūs sprendimai, o ne antklodės karpymas nuo vieno galo ir prisiuvimas prie kito. Labiau reiktų diskutuoti apie tai kaip efektyviau padidinti ir išsaugoti biomasę ilgaamžiuose miškuose, kaip brandžius medynus naudoti išvengiant didelių nuostolių dėl atkritimo ir sykiu drastiškai nesumažinant jų biomasės bei kaip plėtoti plantacinę miškininkystę.
Pagarbiai
Vytautas Uselis
VSTT MAC gamtosaugos ekspertas
__________________________