Lietuvos miškininkų sąjunga, pritardama Naujosios ES Miškų strategijos iki 2030 metų pagrindiniam tikslui – miškuose tvarkytis taip, kad jie kuo geriau atliktų aplinkosauginę funkciją, tai yra, reikšmingai prisidėtų prie geresnės biologinės įvairovės apsaugos, kartu formuotų atsparias miško ekosistemas, kaip pagrindą klimato kaitos švelninimui – saugotų medžiuose, miško paklotėje ir dirvožemyje kaupiamą CO2, turi ir keletą pastabų.

           Pastabos dėl naujos Europos sąjungos Miškų strategijos iki 2030 metų

1. Naujoje Europos sąjungos Miškų strategijoje iki 2030 (toliau strategijoje) numatomi veiksmai, priemonės yra labai apibendrinti, neatsižvelgiant į egzistuojančią Europos miškų bei gamtinę įvairovę, atitinkamai susiformavusią miškininkystės praktiką.
2. Siūlomi gana konkretūs saugomų teritorijų plotai, iš jų su griežta teisine apsauga, numatoma ypač griežta pirmykščių miškų bei sengirių apsauga. Tačiau nesuprantama yra tai, jog planuojamos apimtys, nepateikus apibrėžimų, kas tai yra pirmykščiai miškai, kas tai yra sengirės, kaip yra suprantama griežta jų apsauga, kas yra efektyvus ūkininkavimo režimas, kas yra aukštos ekologinės vertės mediena, kas yra griežta teisinė apsauga, kas yra pakankamas negyvos medienos kiekis? Jeigu ruošiami tokie apibrėžimai, kas atstovauja Lietuvą?
3. Taip pat nėra apibrėžta kas yra artima gamtai miškininkystės praktika, kaip ji santykiauja su medienos išauginimo kaštais, kaip ši praktika įtakos CO₂absorbcijos ir jos išsaugojimo miške bei medienos produktuose santykį.
4. Strategijoje į pirmą vietą iškeliamas miškų natūralumas, biologinė įvairovė, nemedieniniai produktai, ekosisteminės paslaugos, neatsižvelgiant į tai, jog šiems prioritetiniams tikslams įgyvendinti reikalinga taip pat ūkinė veikla, reikalingos lėšos, nesitikint jų grąžos. Ekosisteminių paslaugų mokėjimo schemą tik žadama kurti ateityje.
5. Medieną auginti siūloma maksimaliai natūraliai. Kyla  klausimas ar ligšiolinė miškininkystė ištisai klydo, jog ruošiamasi ją iš esmės pertvarkyti, perkvalifikuoti ten dirbančius specialistus, ar toks siūlymas yra  ekonomiškai ir ekologiškai pagrįstas? Strategijoje nepateikiami Europos miškams grėsmę keliantys ženklai. Minima miško plotų didėjimo kaitos stabilizacija daugiau yra ženklas nusistovinčio santykio tarp žemių panaudojimo miškų ir žemės ūkiui, bet ne miškų degradacijos ženklas.
6. Strategijoje nėra net užuominų į miškų produktyvumo didinimą, tiesiogiai sietiną su CO₂ absorbcijos didinimu, taip pat platesniu medienos panaudojimu bioekonomikoje, iškastines žaliavas keičiantmediena. Kaip bus įgyvendinta iškastinių žaliavų kaita atkuriamomis žaliavomis (mediena), jei medienos išauginimas taps energijai imlus, nekonkurencingas?
7. Strategijoje akcentuojama, jog pagaminti ilgalaikio naudojimo medienos produktai nekompensuoja anglies praradimų dėl miško kirtimų, priešingai nei sengirėse. Tolygus pagrindinis miško naudojimas, kaip  tvarios miškininkystės pagrindas, yra nukreiptas į miško atkūrimą, naujo gyvybingo medyno, ilgalaikėje perspektyvoje užtikrinančio vidutiniškai aukštą, tolygų medienos prieaugį, bei vidutiniškai aukštą bei tolygią CO₂absorbciją, sukūrimą. Gauta mediena, panaudota ilgalaikio naudojimo produktuose, pratęs joje sukauptos anglies gyvavimo ciklą, o atitarnavusi produktui skirtą laiką bus panaudota kaip energetinė mediena sukauptai saulės energijai susigrąžinti. Tuo tarpu persenę medžiai ar jų grupė (sengirė) su laiku (gamtinėje brandoje) tampa neutralūs CO₂ absorbcijos atžvilgiu, t.y. medienos prieaugis susilygina su medžių žūtimi, o žuvusių medžių mediena palaipsniui suyra. Didžioji dalis suirusios medienos grįžta į atmosferą ir tik nežymi – papildo dirvožemio anglies atsargas. Plėsdami sengires didintume praradimus dėl ženkliai sumažėjusios CO₂ absorbcijos. Todėl sengirių turi būti tiek, kad galėtume įvertinti ekologinėje miškininkystėje ir sengirėse pasiekiamų medynų produktyvumo, biologinės įvairovės rezultatų bei CO₂ balansų skirtumus.
8. Europos miško ūkis balansuoja ant ribos tarp savifinansuojančio ir išlaikomo valstybės, jos piliečių. Labai ženklus posūkis į natūralią miškininkystę, ekologines paslaugas padidins valstybės, visuomenės skiriamas išlaidas. Strategijoje nepateikiami nei lėšų poreikis, nei galimybės jas padengti šalių narių ar EU biudžetų.
9. Strategijoje atkreipiamas dėmesys į ypatingą miškų būklės monitoringo svarbą. Efektyvi monitoringo sistema neturėtų orientuotis vien tik į nuotolinius metodus. Siekiant patikimos informacijos apie miškų vaidmenį absorbuojant anglį, jos kaupimą gyvuose ir negyvuose medžiuose, jos pašalinimą miško naudojimo metu ar pasišalinimą negyvos medienos irimo metu, svarbiausiu instrumentu turėtų tapti funkcionuojantis bei atitinkamai suorientuotas, Europos nacionalinių miškų inventorizacijų tinklas, pagrįstas reguliariu antžeminiu ne tik medžių būklės vertinimu, jų permatavimu, bet ir žemės naudmenų kaita.
10. Europos miškininkystės veikla, prisilaikant tvaraus ūkio principų, yra organizuojama nuo 1990 metų. Pagrindiniai tvaraus ūkio principai buvo paskelbti 1993 metais Ministrų konferencijoje Europos miškams išsaugoti (MCPFE) Helsinkyje priimtoje rezoliucijoje. Vadovaujantis tvaraus ūkio principais 1995 m buvo priimti MCPFE tvaraus miškų ūkio kriterijai ir indikatoriai. Pastoviai vyksta šių kriterijų ir indikatorių tobulinimas bei atnaujinimas. Šie kriterijai ir indikatoriai, atsižvelgiant į įgytą patirtį, buvo patikslinti Vienos konferencijoje 2003 metais ir vėlesnėse konferencijose. Pastovus dėmesys darnaus miškų ūkio kriterijų ir indikatorių tobulinimui yra skiriamas tvaraus miškų ūkio (SFM) ekspertų grupėje prie Jungtinių tautų ekonominės komisijos Europai (UNECE). Ši grupė sudaroma labai demokratiniu būdu deleguojant kvalifikuotus ekspertus iš atskirų šalių ministerijų, tvarkančių miškus, todėl būtų labai abejotinas tikslingumas kurti naują kriterijų ir indikatorių tobulinimo procesą Europos Komisijoje.

                                                                                Lietuvos miškininkų sąjunga