Data: 2022-07-10

Miškas ir karas (I dalis)

Teksto autorius Algirdas Brukas

Dar jaunystėje, pradėjęs dirbti pagal specialybę, ėmiau rinkti kuo nors sudominusius, patikusius ir labai nepatikusius straipsnius ar jų ištraukas, susijusius su miškais ir gamta. Kai dar nebuvo paprasta pasidaryti kopijas, ranka užsirašinėdavau tada atrodžiusias svarbiausias ištraukas. Tas pomėgis neužilgo paskatino pačiam imtis plunksnos, veltis į įvairias, kartais vaisingas, kartais visai bevaises diskusijas.              

Nuo viduramžių iki XXI amžiaus

Praeito amžiaus devintame dešimtmetyje į rankas pakliuvę „Krašto ir žmonių“ serijoje publikuoti Kryžiuočių karo kelių į Lietuvą XIV a. pabaigoje aprašymai nulėmė susidomėjimą mūsų šalies miškingumo ir istorinės miškų kaitos tematika, tame tarpe miškų įtaka neretai mūsų žemėje besikartojusiems gynybiniams, puolamiesiems bei partizaniniams karams. Gilinantis į problematiką atsirado supratimas apie tankiau ir rečiau apgyventų teritorijų, didesniųjų miškų masyvų, negyvenamų dykrų atsiradimą ir jų kaitos priežastis. Ypač išryškėjo didžiųjų kovų su ordinais laikotarpiu miškuose įrengiamų užkardų (iš nukirstų ir suverstų į sunkiai su žirgais ir gurguole praeinamų medžių užtvarų–volų), reikšmė tuometėje krašto gynyboje, jos strategijoje bei taktikoje. Puslankiu iš pietvakarių iki šiaurės vakarų Lietuvos pusės suverstos tokios ilgesnės ar trumpesnės užkardos prie visų senovinių keliavimo traktų stipriai sutrukdydavo kariaunų vilkstines, o prie jų budinčios sargybos, kol priešas šalindavo kliūtis, suspėdavo skubiai pranešti artimiausioms gynybinėms pilims bei gyvenvietėms ir taip laimėjus laiko pasiruošti kovai bei paslėpti numatytose vietose svarbiausią turtą (gyvulius ir kt.). Šiuolaikiniai mūsų karo istorikai (M. Vitkūnas ir kt.) tvirtina, kad kartais prie užkardų galėjo būti susirėmimų ir netgi naudojamos senovinės patrankos. Kryžiuočiai saugodamiesi nuo lietuvių atsakomųjų žygių irgi naudojo tokias užtvaras ir prie jų budinčias sargybas. Viena iš tokių  užtvarų buvo Kuršių nerijos kamieninėje dalyje sublokuota su skersine nerijos perkasa (vandens kliūtimi), kurios paskirtis buvo saugoti Rasytėje pastatytą gynybinę kryžiuočių pilį ir visą šiaurinę Sembos pusiasalio pusę. Bet dauguma užkardų buvo Sūduvoje ir Žemaitijoje.

Bet mes čia nesileisime į detalesnę praeities analizę. Tik pabrėšime, kad laikui bėgant karinė miško reikšmė keitėsi, gal kiek sumažėjo, bet kai kuriais aspektais išliko svarbi. Sakykime, jei imtume kalbėti apie Pirmąjį pasaulinį karą, tai čia daugiausia akcentų tektų vokiečių vykdytai medienos grobimo politikai ir su tuo atsiradusiomis problemomis, o kalbant apie rezistencines kovas po Antrojo pasaulinio karo didžiausią dėmesį reiktų skirti partizanų bunkerių vietų parinkimui miškuose, jų įrangai, pasalų organizavimui, miškų tarnybos darbuotojų įtraukimui į kovas tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės. To laikotarpio miškininkų likimams esu paskyręs knygą „Ir jiems ošė girios“. Maniau, kad tuo ir užbaigsiu šios tematikos nagrinėjimą. Juk atėjo nepriklausomybės ir taikos metai.

Posūkis į ideologinio ir informacinio karo formas

Tačiau pirmame šio amžiaus dešimtmetyje mano renkamoje medžiagoje atsirado nauja rubrika „Miškas ideologiniame ir propagandiniame kare“. Pradžioje net buvo nelengva susigaudyti gerokai margoje mišrainėje, kurioje buvo galima rasti visokių tiek rimtesnių, tiek visiškai šlamštinių minčių. Jose figūravo ir ultra kairieji, ir ultra dešinieji požiūriai, mokslas persipindavo su pseudo mokslu, realios problemos su sąmoningu melavimu. Ilgainiui darėsi vis akivaizdžiau, kad vyksta ne visai stichinė, o organizuotų bruožų turinti kova prieš Lietuvoje atkurtą privatų miškų ūkį ir privačią miškų nuosavybę, prieš miškų naudojimą šalies gynybiniams interesams, prieš tradicinį miškų išteklių naudojimą tiek privačiuose, tiek valstybiniuose miškuose bei prieš visą klasikinę miškininkystę.

Siekiant pritraukti į šią veiklą platesnes visuomenės mases, paprastai buvo ir yra pradedama kova prieš atskirų medžių kirtimą miestuose ir plynabiržinį kirtimą miškuose, traktuojant teisėtus miško kirtimus ne kaip ūkinę veiklą, o kaip išimtinai žalingą ar netgi nusikalstamą dalyką. Užkibusiems ant tokio kabliuko smegenys toliau plaunamos įvairiausiomis pasakėčiomis. Pavyzdžiui, kad mieste kertamas medis todėl, kad iš to nori prasigyventi meras ar koks kitas valdininkas, o ne todėl, kad jis papuvęs ir kelia pavojų žmonėms ar jų turtui arba trukdo svarbios infrastruktūros plėtrai. Kalbant apie ūkininkavimą miškuose (nepertraukiamą miškų apsaugą, auginimą, naudojimą ir atkūrimą) net nesinori kartoti visų tų nesąmonių ir šlykštaus melo. Bet vis tik dabartinio realaus Ukrainos ir Rusijos karo fone pažvelkime į pas mus vykdytą  informacinį–propagandinį karą panaudojant miškų tematiką, nors oponentai turbūt tvirtins, kad čia joks karas, o tik ribota operacija prieš miškų naikintojus.

Lietuvos miškų ūkis kertamas iš šaknų

Štai kaip vienas iš kovos prieš dabartinį miškų ūkį bosas, apibūdina Lietuvos miškų ūkio istoriją (https://www.gyvasmiskas.lt):

Lietuvos senieji miškai buvo iškirsti dar viduramžiais, tikriausiai jezuitų ir kryžiuočių…

Šiandienos mokslininkai nekelia drąsesnių hipotezių apie senovės miškų ir upių dydžius bei įvairovę, nes patys dvasiškai numenko. Tiki tik tuo, ką mato sau panosėj – todėl ir mąsto „buitiškai“, primityvaus ateizmo ar bažnyčios lygiuose. Sukūrė Lietuvos Statutus, įteisinančius baudžiavą, ir „ūkininkauja“, alindami gamtą jau kelintą šimtmetį… Štai ir visa istorija. Visa kita – antraeilės detalės ir hipotezės.

 Taigi, senieji lietuviai, atsieit, medienos nenaudojo, mūsų miškus iškirto iš vakarų atėję kryžiuočiai ir jėzuitai. O mes lig šiol kelis šimtmečius tik aliname gamtą. Galime pateikti ir daugiau panašių istorijos traktavimo „perlų“, pavyzdžiui, kad piliakalniai buvo ne gynybiniai objektai, o pagoniški maldos namai ir kt. Bet baikime su istorijos interpretacijomis. Mes jas pateikėme tik todėl, kad parodytume jog dirbama solidžiai – problema nagrinėjama iš šaknų… Toliau kalbėsime apie naujausius laikus. Miškų gelbėjimas ypač suaktyvėjo po 2014 m. Seimo sprendimo plėsti karinius poligonus Labanoro–Pabradės ir Gaižiūnų–Rumšiškių giriose. Be kovos prieš miškų kirtimą ir poligonų plėtimą miškuose buvo eskaluojamos ir visokios kitokios temos, kurios galėjo pasitarnauti ne konstruktyviai kritikai, o tik žmonių kiršinimui bei esamos valdžios niekinimui, nežiūrint ar ji dešinesnė, ar kairesnė. Svarbu, kad tik būtų pretekstas kelti kuo didesnę sumaištį. Ypač aršiai kovota prieš didesnių užsienio investitorių atėjimą į Lietuvą (prisiminkime istorijas su CHEVRON, IKEA), prieš euro įvedimą, prieš žemių pardavimą užsieniečiams. Tai reiškia, kad pirmiausia siekta šalies ūkio žlugdymo, ekonominės raidos stabdymo, o tuo pačiu – žmonių gyvenimo bloginimo.                                   

Išryškėję svarbiausi tikslai ir tematikos įvairovė

Propagandinis miškų gelbėjimas savo piką pasiekė 2017-2018 metais, kai vykdyta miškų reforma sukėlė politinius debatus, o taip pat daug problemų miškininkų bendruomenėje. Tada organizatoriai jau net per daug nesidangstė figos lapeliais. Prieš garsųjį Labanoro žygį interneto platybėse buvo galima rasti tokius kurstytojiškus aiškios krypties lozungus:

2018 m. rugsėjo 18 d., antradienis

Vietoje miško – Kauno didumo NATO poligonas

…rengiant Pabaltijo buferinę zoną (kurios dalimi yra Lietuva) galimai JAV karinei avantiūrai prieš Rusiją, (paryškinta mūsų) neapsiribojama tik tokiu gyvosios gamtos niokojimu. Kaip žinia, dar 2017-ais pristatyta ir šiemet jau vykdoma urėdijų reforma įgalina privatininkus, tame tarpe transnacionalinio kapitalo gigantus (kaip „Ikea“) nevaržomai kirsti miškus, nė velnio nesirūpinant jų ilgalaikiu ataugimu.

Nors to Labanoro žygio kviesliai dirbo išsijuosę, sulėkė ir oficialios žiniasklaidos atstovai, bet 1,5 tūkstančio žygeivių 2018 m spalio 10 d. marširavimas po girią, vyriškos giminės Labanoro bobutės fantazijos apie Lietuvos miškų būklę, kitų minties galiūnų kalbos apie gręsiančias katastrofas dėl, atsieit, miškų naikinimo ir entuziastingai priimtas „Labanoro manifestas“ be rimtesnių smurtinių provokacijų, matyt pilnai nepatenkino renginio ideologų lūkesčių. Jie straipsnyje „Labanoro žygis – kova ar miesčionių žaidimas“ išsakė kritiką ir davė instrukciją, ką toliau reikia daryti:

…jei toje masėje apskritai esama kovotojų, kurie norėtų kažką daryti, reiktų burtis į grupes ir: 1) išsiaiškinti, kur tiksliai randasi kertami objektai, kada, kaip ir kokia technika tai yra daroma; 2) tose vietose budėti, blokuoti kirtimus, sabotuoti techniką – kas būtų tikslinga tik esant tam tikram masiškumui (50, 100 ar pan. žmonių), nes vos vieną kitą protestuotoją labai greitai „susemtų“ be jokio didesnio atgarsio visuomenėje.

(Abi citatos iš: https://kibirkštis.blogspot.com).

Tačiau greičiausia dėl vėlyvo rudens ir žiemos orų ar kokių kitų priežasčių ryškesni išpuoliai, blokados ir sabotažo aktai buvo atidėti vėlesniam laikui. O kitą sezoną kaip tyčia atsirado naujų žymiai perspektyvesnių sričių kiršinti žmones ir pulti valdžią dar platesniu frontu ir ne girios viduryje, o arčiau valdžios buveinių. Tai buvo vaikų, gėjų, lesbiečių, tradicinių ir netradicinių šeimų teisių bei vertybių klausimai. Sumaniai dirbant su naująja tematika atsirado galimybės pritraukt daug daugiau dalyvių ir sukelti rimtesnę maišatį visuomenėje. Kai kurios oficialiai registruotos miško gynėjų organizacijos ypač pagausėję piko laikotarpiu, užsidarė ar paliko dalį veiklos, o jų asai išplėtė profilį, bet nepamiršo ir buvusių reikalų. Jie skatino naujų medžių gynėjų grupių kūrimąsi ar senųjų suaktyvinimą vos pasitaikius kokiai nors progai atskiruose miestuose (bene aktyviausiai sostinėje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose), arba kūrė atskirų miškų masyvų gynėjų grupes periferijoje. Punios šilo gynėjai veikė bene agresyviausiai ir, sulaukę aukščiausio lygio politinės paramos, faktiškai pasiekė savo tikslus, priešingai vietos gyventojų valiai. Tebeveikia aktyvi Šimonių girios gynėjų grupė.

Toliau liguistai net oficialiose žiniasklaidos priemonėse peršama teorija, kad geras ir tikras miškas yra tik ūkinės veiklos neliesta sengirė. Tik jos apsuptyje žmogus gali jaustis saugus, taikus ir laimingas. O ūkinis, žmogaus naudojamas miškas nieko nevertas. Jo pasodintas ar savaime atsikūręs jaunamiškis iš vis ne miškas, o  medkirčiai ir medžiotojai, tai tik gyvosios gamtos naikintojai ir žudikai. Taip ir norisi jiems pasakyti: didžiausia niekada nenaudotų sengirių sankaupa, skaičiuojama milijonais ha, yra Sibire. Važiuokite į tą laimės šalį ir būkite ten saugūs ir laimingi. O mes čia sugebėsim būti laimingi ir su mūsų prižiūrimais ir naudojamais miškais, įskaitant ir juose esamas ir būsimas, bet su atsakingumo jausmu, o ne chunveibinišku entuziazmu, kuriamas saugomas teritorijas. Mums reikia ne vien egzaltuotų, kiekvieną kelmą graudžiomis ašaromis laistančių virkautojų, bet ir stiprių, mokančių naudoti ginklą, galinčių jėga ginti savąjį kraštą žmonių.

(tęsinys žurnalo „Mūsų girios“ 2022 birželio numeryje)


Atgal į: Naujienos