Miško želdinimas Lietuvoje prasidėjo paskutinį XVIII a. ketvirtį. Anksčiau tam nebuvo reikiamo ekonominio-socialinio poreikio: žema miško žemės renta, palyginti su žemės ūkio paskirties žemių, nedidelė eksportuojamos medienos kaina, pasirinktinių kirtimų vyravimas ir daug kanopinių žvėrių, žalojusių jaunus miško želdinius ir žėlinius (Lukinas, 1968). Objektyvios sąlygos dirbtiniam miško veisimui susidarė tik įsivyravus plynų kirtimų ūkiui ir suvokus nuolatinio miško naudojimo reikšmę (Lukinas, 1984; Danusevičius ir kt., 1991). Analizuojamo šimtmečio pradžioje želdinta vidutiniškai tik po 2,8 tūkst. ha/m. Apie 78 proc. plynai iškirsto miško ploto buvo paliekama natūraliai raidai, tikintis savaiminio miško atžėlimo. Nuo 1928 m. pradėtos taikyti miško žėlimą skatinančios priemonės. Nemažai želdinta sėjant (dažniausiai pušies ir eglės) sėklas aplink kirtavietės kelmus supurentoje dirvoje. Želdinimo apimtys ženkliai padidėjo nuo 1937 m., priėmus įstatymą dėl miško želdinimo fondo įsteigimo. Šiam fondui buvo skiriama 3 proc. bendrųjų Miškų departamento pajamų (Daujotas, 1967).

Antrajame dešimtmetyje jau želdinta po 2–9 tūkst. ha/m. Antrojo pasaulinio karo metais miško želdinimo apimtys sumažėjo iki 2 tūkst. ha/m.

Sovietmečiu (1945–1990 m.) miško želdinimo apimtys ženkliai padidėjo (1951–1956 m. net iki 19–20 tūkst. ha/m). Vėliau (1957–1970 m.) mažėjo iki 12–16 tūkst. ha/m, o nuo 1971 m. iki šalies nepriklausomybės atkūrimo želdinimo apimtys stabilizavosi iki 8–12 tūkst. ha/ m. Per šį laikotarpį ženkliai keitėsi miško želdinimo technologijos. Pradėta naudoti selekcinė dauginamoji medžiaga (sėklos, sodmenys), veista daugiau mišrių želdinių (kai kuriais metais net iki 64 proc. bendro želdinto ploto), želdinimas diferencijuotas pagal gamtinius rajonus, susidomėta hibridizacija, parengiant ilgalaikę programą ir rekomendacijas hibridinėms sėklinėms plantacijoms veisti, įsteigtas (1974 m.) Miško selekcijos ir sėklininkystės mokslinis-gamybinis centras (Ramanauskas, 1992). Tačiau, nesugebėjus reguliuoti elninių žvėrių tankio, mažėjo labiausiai pažeidžiamų pušų želdinimas. Jų augavietėse neretai buvo sodinamos kitos medžių rūšys, net eglė, kai kuriais metais tik ketvirtadalis želdinių. Nuo 1973 m. mažėjo mišrių želdinių veisimo apimtys (1976–1980 m. jie sudarė tik 25 proc.) Mažinamas želdinių tankumas (pušies nuo 10–20 tūkst. vnt./ha iki 6–12 tūkst. vnt./ha, eglės – iki 3–4 tūkst. vnt./ha). Apskritai per 1921–1997 m. laikotarpį atkurta ir įveista 712642 ha miško želdinių. Pagal 1998 m. Lietuvos miškų statistikos duomenis jų išliko tik 59,5 proc., o želdinių, kuriuose želdintos medžių rūšys sudaro per 80 proc. – tik 39,8 proc. Per paskutinius tris sovietmečio dešimtmečius želdinių kokybė nuosekliai blogėjo (Kenstavičius, 1991). Miško atkūrimo ir įveisimo būklė iki nepriklausomybės atkūrimo detaliau aprašyta „Mūsų girių“ 2001 m. Nr. 9 ir 2011 m. Nr. 4 žurnaluose.

Šiame straipsnyje daugiau dėmesio skiriama miško atkūrimo ir įveisimo būklės analizei valstybiniuose miškuose po nepriklausomybės atkūrimo. Per pirmąjį šio laikotarpio dešimtmetį (1991–2000 m.) želdinta 78522 ha plote, t. y. po 7850 ha kasmet: daugiausia eglių – 72 proc. ploto, pušų – 23 proc., ąžuolų – 3 proc., juodalksnių – 1 proc. ir apie 1 proc. kitų medžių rūšių. Pradėta nuosekliai daugiau veisti mišrių želdinių (nuo 32 proc. – 1994 m. iki 46 proc. – 1999 m.). Daugiau sodinta sodmenimis, išaugintais iš sėklų, surinktų sėklinėse plantacijose (1994 m. – 1,3 proc., 1999 m. – 29 proc. visų želdinių), tačiau jų kokybė buvo prasta. 1999 m. standartiniai sėjinukai sudarė tik 53 proc., o sodinukai – 62 proc. Didelė dalis želdinių buvo veisiama nestandartiniais sodmenimis. Per 40 proc. želdinių (tarp jų eglių ir ąžuolų) veisiama sėjinukais. Pušų želdinimas nestandartiniais sodmenimis 1996 m. buvo įteisintas ministro įsakymu (Žebrauskas, 1998).

Per antrąjį dešimtmetį (2001–2010 m.) valstybiniuose miškuose ženklių miškininkavimo priemonių, susietų su miško atkūrimu ir įveisimu, neįvyko: mažėjo plynų kirtimų (10 proc.), didėjo dirvos ruošimo miško želdinimui (25 proc.), mažėjo žėlimo skatinimo priemonių (8 proc.) apimtys, keitėsi dirbtinio ir natūralaus miško atkūrimo būdų santykis (2000 m. atitinkamai 7810 ha ir 1110 ha; 2010 m. – 6575 ha ir 1321 ha), menkai kito sodmenų kokybė. 1998 m. buvo 519 daigynų-medelynų, o vidutinis jų plotas buvo tik 2,2 ha. Visos 42 miškų urėdijos turėjo medelynus. Daugelis jų dirbo neefektyviai. 2003 m. patvirtinta Valstybinių miško medelynų modernizavimo programa, kurioje numatyta prioritetą teikti atviro grunto medelynams, kurių optimalus plotas apie 30 ha su efektyvia laistymo sistema, ledaine arba šaldytuvu, o šių reikalavimų neatitinkantys medelynai turi būti panaikinti iki 2008 m. pabaigos.

Nežymus žėlimo skatinimo ir želdinimo apimčių mažėjimas, galimai nepakankama želdinių ir žėlinių priežiūra, sodmenų kokybė ir kt. galėjo turėti įtakos minkštųjų lapuočių plotų didėjimui per analizuojamą dešimtmetį (drebulynų – 46 proc., juodalksnynų – 21 proc., beržynų – 18 proc., baltalksnynų – 8 proc.), nors želdinta daugiausia eglių (68–75 proc.) ir pušų (15–23 proc.). Eglynų plotai sumažėjo 4 proc., pušynų padidėjo tik 3 proc. (Lietuvos miškų ūkio statistika 2000–2010; Riepšas, 2011). Be abejo didžiausią įtaką šiems pokyčiams turėjo plynų kirtimų apimtys spygliuočių medynuose ir natūralaus miško atkūrimo (atsikūrimo) apimčių didėjimas. Per trečiąjį atkurtos Lietuvos dešimtmetį (2011–2020 m.) ryškesnių miško atkūrimo ir įveisimo pakitimų taip pat neįvyko. Apie 9 proc. (nuo 9,5 iki 8,6 tūkst. ha) sumažėjo atkuriamo ir apie 28 proc. (nuo 7,4 iki 5,3 tūkst. ha) įveisiamo miško plotai. 2011 m. ir 2020 m. atkurta ir įveista daugiausia želdinant (43 ir 73 proc.), mišriai – 32 ir 26 proc., atžėlė – 25 proc. ir kiek mažiau kaip 1 proc. Sodinta daugiausia eglių (2011 m. – 55 proc.; 2020 m. – 40 proc.), pušų atitinkamai 25 proc. ir 16 proc.; ąžuolų – 6 proc. ir 5 proc. Dirva ruošta vidutiniškai per dešimtmetį 96 proc. želdinto ploto. 2011 m. miško medelynai išliko 38 miškų urėdijose ir užėmė 217 ha plotą. Juose buvo auginama apie 132 mln. sėjinukų ir sodinukų, daugiausia eglės (65 proc.), pušies (15 proc.), beržo apie 7 proc., juodalksnio – 6 proc., ąžuolo – 3 proc. ir kitų apie 4 proc. Po 10 metų (2020 m.) medelynai išliko visuose 26 Valstybinių miškų urėdijos regioniniuose padaliniuose. Bendras jų plotas iš esmės nepasikeitė – 1232 ha. Buvo auginama 95 mln. sodmenų panašios rūšių sudėties ir proporcijų kaip 2011 m. Akivaizdu, kad valstybinė miško medelynų modernizavimo programa (2003 m.) nebuvo įgyvendinta. Nepavyko rasti duomenų apie sodmenų kokybę: kiek iš jų buvo sėjinukų ir sodinukų standartinių ir, gal būt, nestandartinių. Trūksta detalesnių duomenų, kiek sodmenų išauginta iš sėklų, surinktų sėklinėse plantacijose, sėkliniuose medynuose, nuo rinktinių medžių ir kitų genofondo objektų. VĮ Valstybinių miškų urėdijos duomenimis, valstybiniams miškams atkurti ir įveisti pastaraisiais metais jau panaudojama vidutiniškai apie 74 proc. spygliuočių ir 34 proc. lapuočių selekcinių sodmenų. Nepavyko rasti duomenų apie želdinių kokybės vertinimus, kiek iš jų pripažinta žuvusiais ir to priežastys, kiek atsodinta, o ir kiek nepagrįstai želdinta, neišnaudojant natūralaus atžėlimo galimybių ar net ne tikslinėse augavietėse. Manau, kad šiuos duomenis labai svarbu žinoti, norint tobulinti miško atkūrimo ir įveisimo technologijas, išvengti netikslumų ir klaidų, skatinti ar bausti atsakingus vykdytojus. Pastaraisiais metais Lietuvos miškų ūkio statistikos leidiniuose nebeskelbiama kiek atkuriama ir įveisiama mišriais želdiniais ir žėliniais, kiek ir kur taikomos žėlimą skatinančios priemonės. Nėra atkurtų ir įveistų želdinių ir žėlinių kokybės, jų priežiūros ir apsaugos vertinimo duomenų. Valstybinė miškų tarnyba vertina tik faktą ar miškas atkurtas ir įveistas. Jos duomenimis, per 2016–2020 m. laikotarpį valstybiniuose miškuose laiku neatkurtų miškų nebuvo. Želdinių ir žėlinių kokybę vertino patys miškų valdytojai. Nustatyta, kad 7-ais metais po atkūrimo ir įveisimo 2018–2020 m. vertintų želdinių ir žėlinių kokybė buvo gera 64–69 proc., patenkinama – 31–35 proc., nepatenkinama – 0,1–0,4 proc. vertintų plotų: įveistų: gera – 78–82 proc., patenkinama – 18–22 proc. ir nepatenkinama – 0,1–0,3 proc. vertintų plotų. Ankstesnių metų vertinimo duomenų buvusi Generalinė miškų urėdija neišsaugojo.

Valstybinė miškų tarnyba, atlikusi 30–51 proc. atkurtinų privačių miškų ploto kontrolę 2016–2020 m. nustatė, kad vertinimas atliekamas tik įveistuose miškuose, nors pagal Miškų įstatymo 15 str. ir Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatų 20 punktą privalo būti atliekamas ir atkurtuose miškuose. Privačių miškų plynos kirtavietės per 2015–2019 m. laikotarpį atkurtos daugiausia drebulėmis (36 proc.), eglėmis – 22 proc., beržais – 14 proc., juodalksniais – 11 proc., baltalksniais – 10 proc., pušimis – tik 6 proc. ploto. Neatkurtų rasta atskirais metais nuo 12 iki 23 ha plote, 14–32 privačių valdų. Labai mažai vykdoma želdinių ir žėlinių priežiūra. Per 2016–2020 m. laikotarpį tik 4–17 proc. atkurta ir įveista privačių miškų ploto. Patirtis rodo, kad be tinkamos priežiūros ir apsaugos, net ir geros kokybės želdiniai, ypač turtingesnėse augavietėse, gali iš esmės pasikeisti ar net žūti. Miškų želdinimo ir žėlimo skatinimo technologijų, želdinių ir žėlinių priežiūros bei apsaugos kokybė turi įtakos medynų rūšinės sudėties kaitai. Per analizuojamą šimtmetį (1923–2020 m.) Lietuvoje pušynų plotas sumažėjo apie 17 proc., eglynų – 30 proc., drebulynų – 71 proc., uosynų – 67 proc., padidėjo: beržynų – 77 proc., juodalksnynų – 41 proc., baltalksnynų – net daugiau kaip 4 kartus, ąžuolynų – apie 57 proc., kitų medžių rūšių medynų plotai padidėjo daugiau kaip 5 kartus (Lietuvos miškų ūkio statistika, 2020 m.). Šių pasikeitimų analizei reikėtų detalesnių tyrimų.

Manome, kad visų nuosavybės formų miškuose jų atkūrimo ir įveisimo būklę turėtų vertinti ne tų miškų valdytojai, o nepriklausoma valstybės tarnyba.

Prof. emeritas, habil. dr. Edvardas Riepšas