Vienos iš grėsmingiausios žievėgraužio tipografo invazijos 1992-1996 metais, jos išplitimo bei raidos analizė parodė, jog normaliomis sąlygomis šis kenkėjas puola tik apsilpusius medžius, kurių intensyviai ūkininkaujamame miške nėra daug. Didelis ir laiku nesutvarkytas vėjavartų ir vėjalaužų kiekis, daugybė vėjo ir sausrų nusilpnintų medžių sudaro geras sąlygas daugintis žievėgraužiams tipografams ir pasiekti tokią populiacijos gausą, kai masine ataka įveikiami ir sveiki medžiai. Todėl labai svarbu kontroliuoti aplinką ir operatyviai pašalinti kenkėjų židinius-apkrėstus medžius.
Draudimas kirsti apkrėstus, bet dar su gyvybės požymiais medžius tik skatina kenkėjų plitimą, užpuolant naujus sveikus medžius. Ir priešingai – sausuolių su išskridusiais kenkėjais kirtimas neturi įtakos medyno sanitarinės būklės gerinimui, kadangi, kaip yra nurodyta naujojo miškų įstatymo projekte, sanitariniais kirtimais „iškertami medžių ligų ar miško kenkėjų plitimo pavojų keliantys medžiai“. Sausuoliai likusiems medyne augti medžiams jokio pavojaus nekelia, sanitarinės medynų būklės nekeičia, todėl paprasčiausiai priskirtini prie žuvusių medžių kirtimo, siekiant sumažinti miško auginimo nuostolius ūkininkaujamame miške. Pagal nacionalinės miškų inventorizacijos duomenis iš miško yra paimama tik 20-25 proc. (iki 1 mln. mln. m3 ) kasmet žuvusių medžių (3,5-4,0 mln. m3). Didžioji dalis (apie 3 mln. m3 ) negyvos medienos kasmet lieka miške biologinei įvairovei palaikyti bei pagausinti.
Žievėgraužio -tipografo populiacijos gausėjimas paprastai prasideda po audrų išverstų ar nulaužtų medžių bazėje (1967-Žemaitijos, 1999-Anatolijus, 2005-Ervinas). 1992-1996 metų žievėgraužio- tipografo invazija buvo išskirtinė, masinis dauginimasis prasidėjo 1992 m sausros įtakoje dar prieš atsirandant vėjavartoms 1993 metais. Sausringi metai kartojosi ir po 1993 metų audros – 1994, 1995, 1996 metais. Ypač pažeidimų mastas išaugo 1994 – 1995 ne tik dėl palankių kenkėjo plitimui sąlygų, bet ir dėl biurokratinių gamtosaugininkų barjerų, išduodant leidimus kinivarpų židinių likvidavimui eglynuose. 1992-1996 metų žievėgraužio-tipografo pažeidimų mastas buvo neišpasakytai didelis: sanitarinių kirtimų prireikė 106,7 tūkst. ha eglynų, 54,8 tūkst. ha mišrių su egle medynų, 12.9 tūkst. ha eglynų buvo nukirsti plynai, susidarė ženklus nestabilių, irstančių medynų (iki 35-40 tūkst. ha) bei sumažėjusio atsparumo padidintos rizikos faktoriams (vėjui, sniegui) medynų plotas. Miškininkai , aiškinę, jog pirmoje eilėje kirstini apkrėsti kenkėjais medžiai lengviau atsipūtė tik 1995 metais, kai ypač išaugus apkrėstų eglynų plotams buvo nuimti draudimai kirsti apkrėstus, bet dar gyvus medžius. Atrodė, jog tai pamoka ilgam, tačiau per 3 dešimtmečius pasikeitus darbuotojų kartai, šiandien vėl lipama ant to paties grėblio, įvairiais būdais miškininkai spaudžiami, agituojami kirsti tik sausuolius, praktiškai jau neturinčius esminio poveikio sanitarinei medyno būklei, visiškai neatsižvelgiant į grėsmingai didėjančius eglynų, apkrėstų žievėgraužio-tipografo vabalais, plotus.
Eglės, pasižyminčios paviršine šaknų sistema, gyvybingumas labai priklauso nuo augavietės drėgmės režimo, ką savo ruožtu apsprendžia kritulių kiekis, oro temperatūra, drėgmės išgarinimas. Keičiantis klimatui stebimi vis didesni kontrastai orų temperatūroje, santykyje tarp kritulių ir jų išgarinimo, todėl palankios sąlygos žievėgraužio tipografo plitimui susidaro nebūtinai po vėjavartų ar vėjalaužų. Pakanka vegetacijos laikotarpiu mažesnio kritulių kiekio, aukštesnių temperatūrų, sukeliančių didesnį išgarinimą, kad nusilptų eglių augimas, kartu ir pasipriešinimas žievėgraužio- tipografo invazijai. Klimato kaitos sąlygomis žievėgraužio – tipografo paplitimas yra žymiai lokalesnis, ilgiau trunkantis nei masinių audrų metu, dėl ko ūkiniuose miškuose yra labai svarbu operatyviai šalinti medžius iki po jų žieve dar tūno kenkėjai.
1992-1996 metų laikotarpis sutapo su mano darbu Dubravos mokomojoje-eksperimentinėje miškų urėdijoje. Dubravos miškininkai 1958 metų miškotvarkos metu sutarė 120 ha plotą palikti savaiminiam formavimuisi ir nutraukė jame ūkinę veiklą. 1992 metais buvo pastebėtas žievėgraužio tipografo antplūdis iš neūkininkaujamo miško į aplinkinius medynus. Teko operatyviai spręsti ar šiame plote pradėti ūkinę veiklą, ar įteisinti rezervatinės apyrubės statusą. Įvertinus 34 metų natūralaus medynų formavimosi įdirbį, buvo pasirinktas antras variantas, aukojant dalį aplinkinių eglynų. 1994 gruodžio 31d. vyriausybės nutarimu buvo įteisinta Dubravos rezervatinė apyrubė. Šiandien tai yra gyvas liudijimas, demonstruojamas žingeidiems lankytojams, kaip dalis neūkininkaujamo miško per 60 metų pavirto lazdynynu be jokių galimybių artimiausioje perspektyvoje atsikurti jame medynui, o tik peržengęs per kvartalinę patenki į miškininkų formuojamą našų mišrų eglyną su ąžuolo priemaiša, įveistą pašalinus žievėgraužio-tipografo pražudytą eglyną.
Prof., habil.dr. Andrius Kuliešis
Nuotraukoje vertingas genetininis eglynas Punios šile, numarintas laiku nesuteikus pagalbos.
Detaliau apie 1992-1996 eglynų džiūvimą straipsnyje „S.Karazija, A.Kuliešis, J.Ruseckas, S.Vaivada, 1996. Vėjavartų ir žievėgraužio-tipografo 1992-1996 metais padaryti nuostoliai, išplitimo Lietuvos miškuose priežastys ir dėsningumai. Miškininkystė, 2 (38), 66-80 p.