Kovo 24 d. netekome įžymaus Lietuvos miškininko habilituoto mokslų daktaro profesoriaus Vytauto Padaigos.

V.Padaiga gimė 1934 m. gruodžio 22 d. Ukmergės apskrities Pagirių miestelyje. Mokėsi Siesikų ir Pagirių progimnazijos, ir 1949-1953 m. Kauno sodininkystės-daržininkystės technikume, kurį baigęs diplomu su pagyrimu 1953 m. įstojo į Briansko miškų ūkio institutą. Po dviejų metų grįžo į Lietuvą ir tęsė studijas Miškų ūkio fakultete. Jį baigdamas apgynė diplominį darbą apie vištinius paukščius. Tapęs miškų ūkio inžinieriumi, nuo 1958 m. dirbo Biržų, o vėliau Pasvalio miškų ūkio Daujėnų girininko padėjėju, girininku. Aktyviai dalyvavo Pasvalio literatų būrelio veikloje, apie miškus rašė į rajoninį laikraštį, žurnalą “Mūsų girios”. 1960 m. pradėjo dirbti šiame žurnale ir Lietuvos miškų ūkio mokslinio tyrimo institute: 1963 m. – vyr. moksliniu bendradarbiu, o 1983-1999 m. ėjo instituto Miško apsaugos ir medžioklėtyros skyriaus vedėjo pareigas, 1988-1999 m. skaitė medžioklės ūkio pagrindų disciplinos paskaitas tuometinės LŽŪA Miškų fakulteto studentams. 1965 m. apgynė biologijos mokslų kandidato (dabar daktaro), o 1986m. – daktaro (dabar habilituoto daktaro) disertacijas. 1990 metais jam suteiktas profesoriaus vardas.

                      Vytauto Padaigos mokslinė veikla – medžiojamųjų gyvūnų, ekologijos ir užsienio mokslo ir  miško želdinių bei medynų apsaugos nuo kanopinių žvėrių tyrimai yra gerai žinoma Lietuvos visuomenei.  Jis ištyrė Lietuvos miškų tinkamumą ir talpumą kanopiniams žvėrims, nustatė jų pasiskirstymo ir tankio miškuose priklausomybės nuo aplinkos veiksnių dėsningumus. Atskleidė kanopinių žvėrių populiacijų produktyvumo priklausomybę nuo jų struktūros ir aplinkos veiksnių. Teoriškai pagrindė elninių žvėrių tankio kategorijas, nustatė jų populiacijų leistino tankio bei naudojimo normas. Parengė elninių žvėrių populiacijų ir jų gyvenamosios aplinkos valdymo priemonių sistemą.

                      Vytautas Padaiga spaudoje yra paskelbęs per 350 mokslinių bei mokslo populiarinimo straipsnių ir rekomendacijų. Jis – monografijų „Miškas ir elniniai“, „Miškas ir medžioklė vadovėlio „Medžioklės ūkio biologiniai pagrindai“ autorius bei daugelio knygų, jų tarpe ir vadovėlio „Medžioklėtvarka“ (rusų k.) bendraautoris. Jis išrado 2 repelentus, dabar plačiai naudojamus želdiniams nuo elninių žvėrių apsaugoti.

V. Padaiga buvo aktyvus Lietuvos miškininkų sąjungos ir žurnalo “Mūsų girios” redkolegijos narys. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę jis buvo tarybiniais metais suteiktų mokslo laipsnių Lietuvos mokslo tarybos nostrifikacinės komisijos narys. Už nuopelnus mokslui V. Padaiga apdovanotas Lietuvos Respublikos seimo pirmininko padėkos raštu, Miškų instituto ir kitų žinybų padėkomis, bei Garbės raštais, 2014 m. jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio „Medžiotojo Garbės“ vardas.

                      Su žmona Danute, gydytoja, išaugino ir išmokslino dukrą Eglę ir sūnų Žilviną. Džiaugėsi keturiais vaikaičiais ir dukros  bei sūnaus darbo sėkme.

V. Padaiga buvo natūraliai paprastas, bet plačios erudicijos žmogus. Nepaprastai domėjosi pasauline grožine literatūra, išsiskyrė dideliu darbštumu, ypač principingumu, kartu būdamas nuoširdus, labai draugiškas bei rūpestingas jį supantiems žmonėms. Toks jis ir liks tiek buvusių bendradarbių, tiek kitų jį pažinojusių žmonių atmintyje.

                      Amžinam poilsiui  velionis kovo 27 d. palydėtas į Kauno r. Šlienavos naująsias kapines.  Nuoširdi užuojauta velionio žmonai Danutei, dukrai Eglei, sūnui Žilvinui ir kitiems artimiesiems.

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Miškų instituto darbuotojai

Lietuvos miškininkų sąjunga