Data: 2022-11-28

Netektis Algirdas Kažemėkas (1934-2022)

Lapkričio 16 d. po varginančios ligos eidamas 89 m. į amžinai žaliuojančių miškų ir laimingos medžioklės šalį iškeliavo garbus miškininkas, gamtosaugininkas, medžiotojas Algirdas Kažemėkas. A.Kažemėkas gimė 1934 m. balandžio 1d. Kiemiškių k., Rokiškio r.
Kaip ir daugeliui pokario metų vaikams, sunki vaikystė Rokiškio apskrities, Juodupės valsčiaus Kiemiškių kaime. Beviltiška padėtis, kai karui baigiantis, bijodamas sovietinės valdžios represijų, į Vakarus pasitraukia Lietuvos šaulių organizacijai priklausęs tėvas. Vos per 10 metų persiritęs Algirdas yra vyriausias iš 3 vaikų, tad ant jo gležnų pečių gula visi ūkio darbai. Praktiškai neapmokomas darbas kolūkyje, vėliau vaiko jėgoms nepakeliami darbai durpyne, dar vėliau darbas vartotojų kooperatyvo buhalterio mokiniu, sąskaitininku ir buhalteriu… Ir troškimas mokytis. 1945 m. Algirdas baigia pradinę mokyklą ir įstoja į Juodupės progimnaziją. Baigus septynias klases, mokslai tęsiami Rokiškio pirmojoje vidurinėje mokykloje ir darbas durpyne atostogų metu. Juodupėje atsidarius vakarinei darbo jaunimo vidurinei mokyklai, Algirdas pereina mokytis į ją, mokslus derindamas su buhalterio darbu kooperatyve. Tačiau buhalterio darbas vis sunkiau suderinamas su mokslais. Algirdas pajunta, kad daugelyje dalykų jo žinios pradeda „šlubuoti“, o svajonė, baigus vidurinę, studijuoti aukštojoje mokykloje vis labiau užvaldo jaunuolio sąmonę. Todėl A. Kažemėkas, atsisakęs darbo vartotojų kooperatyve, vėl grįžta į Rokiškio vidurinės mokyklos vienuoliktą klasę. Tik savo užsispyrimo ir atkaklaus darbo dėka, Algirdas likviduoja visas mokslo žinių spragas ir vidurinę mokyklą baigia sidabro medaliu.
Po varganų blaškymosi metų, nuolatos galvojant, kaip išlikti, kaip išgyventi tais sunkiais pokario metais, pagaliau jaunuolio rankoje brandos atestatas ir galimybė irtis toliau mokslo vandenynais… Tačiau Politechnikos instituto studentų priėmimo komisija Algirdo prašymą studijuoti Chemijos fakultete atmetė. Priežastis – neaišku kur dingęs Algirdo tėvas. Apie pasitraukusį į Vakarus tėvą žinių neturėjo ir šeima. O instituto priėmimo komisijos narys komjaunimo komiteto sekretorius Didžiulis dingusį be žinios Algirdo tėvą priskyrė „banditams“ pareikšdamas, kad: „mums banditų vaikai nereikalingi…“
Tačiau grįžti atgal į Juodupę nesinorėjo, tad Algirdas užsuko į Lietuvos žemės ūkio akademiją. Ir reikia nusilenkti šios įstaigos vadovams už tai, kad jie į savo mokymo įstaigą priėmė ne tik Algirdą, bet ir daug kitų sovietinei valdžiai neįtikusių jaunuolių. O Miškų fakultetą A. Kažemėkas pasirinko atsitiktinai, žinodamas, kad ten studijuoja jo vaikystės meškeriojimo draugas Jonas Deksnys (vėliau Skapiškio girininkas ir Kupiškio miškų ūkio direktorius).
1954 – 1959 buitine prasme sunkūs studijų metai, kaip ir visiems kitiems pokario jaunuoliams net ir dešimčia metų jaunesniems už Algirdą. Šiokių tokių pragiedrulių atsiranda 1956 m., kai atsišaukia Algirdo tėvas ir šeimą pasiekia pirmieji siuntiniai iš Amerikos, kur tėvas buvo atsidūręs po gydymosi Vokietijoje.
Tačiau laimingi ir lemtingi atsitiktinumai A. Kažemėką lydi ir toliau. Pakalbintas dėstytojo Jono Repšio, su kuriuo susitikdavo ne tik paskaitose, bet ir profsąjunginiame darbe, A. Kažemėkas atlikti gamybinės praktikos vyksta į naujai susikūrusią Dubravos miškų tyrimo stotį. Kaip prisimena Algirdas, pirmieji gamybinės praktikos darbai nelabai buvo miškininkiški – reikėjo iš Kauno geležinkelio stoties į Girionis vežti pamatų blokus namų statybai. Šie darbai buvo Dubravos miškų tyrimo stoties materialinės bazės kūrimo pradžia. A Kažemėko žodžiais: „iš tikrųjų tai buvo svarbiausios ir mano gyvenimo atkarpos pradžia. Dubravos giria manęs nebepaleido…“ Dubravos miškų tyrimo stotis su visais vėliau atsiradusiais naujais pavadinimais A. Kažemėkui, dirbti joje laborantu tvarkyti pinigines operacijas pradėjusiam 1957m. dar studijuojant, tapo vienintele darboviete ir, kaip jis pats sakydavo, ne tik darboviete, bet ir antraisiais namais. 1959 m. po mokslų Miškų fakultete tęsdamas darbą Dubravos miškų tyrimo stotyje, A. Kažemėkas greitai įsitikino, koks įvairiapusis, kūrybingas ir kartu sudėtingas miškininko darbas entuziastingam, energingam viskuo besidominčiam žmogui. Ir Algirdas pasinėrė į tą visapusišką veiklą: jis ir miškininkas, ir architektas bei landšafto architektas, miško medžių selekcininkas, dailininkas, mechanizatorius, racionalizatorius, gamtosaugininkas, medžioklės žinovas, rekreacijos specialistas, dėstytojas, fotografas ir t.t. Visi įstaigos, kuri daug kartų keitė savo pavadinimą ir statusą, reikšmingiausi pasiekimai yra glaudžiai susiję su A.Kažemėko kūrybine veikla. Galima teigti, kad A.Kažemėkas buvo vienas iš kūrybingiausių, veikliausių to laikmečio Lietuvos miškininkų. Jis buvo visų darbų, idėjų iniciatorius, energingas vykdytojas ir propaguotojas. O daugelis tų darbų miškų ūkio srityje buvo vykdomi pirmą kartą, nesant iš ko pasimokyti. Nėra urėdijoje tokios darbų srities, kur per ilgus darbo metus nebūtų pasireiškęs A. Kažemėkas. Jo veikla parodo, kiek daug gali aprėpti miškininko specialybė. 1959 – 1967 m. A. Kažemėkas – Dubravos MTS inžinierius, 1968- 1969 vyr. inžinierius, 1970 – 1977 m. Dubravos MTS Miško sėklininkystės centro vyriausiasis miškininkas, 1978 – 1990 m. – vyriausiasis inžinierius, 1991 – 1994 m. – urėdo pavaduotojas, 1994 – 1995 m. – inžinierius technologas. Ir tai tik pagrindinės pareigybės, o buvo daugybė ir kitų, sakytum, tarpinių, kaip antai: gamybos meistras, miško ruošos meistras, girininkijos technikas, miško kultūrų ir miško apsaugos inžinierius, vyr. inžinierius – medžioklės ūkio specialistas, vyr. medžioklės žinovas, Miško sėklininkystės mokslinio – gamybinio kombinato direktorius ir kt. 1996 – 2001 m. A. Kažemėkas, jau būdamas pensijoje, rūpinosi Girionių parku, tvarkė urėdijos gamybinių – bandomųjų objektų dokumentaciją. Kaip jau minėta, darbus pradėjęs nuo pamatų blokų gabenimo ir kitų darbų prie Girionių gyvenvietės statybų, vėliau aktyviai dalyvavo Girionių parko kūrimo procese, vykdė Kauno marių pakrančių apželdinimo mišku darbus, neproduktyvių medynų rekonstrukciją. A. Kažemėkas tiesiogiai vadovavo Miško sėklininkystės centro gamybinės bazės kūrimui, kuriant ir diegiant gamyboje naujas sodmenų auginimo technologijas. Kartu su mechaniku Steponu Štūlu, elektriku Algiu Vitkūnu, šaltkalviu Vytautu Norbutu praktiškai iš metalo laužo bei įvairių žemės ūkiui skirtų mechanizmų A. Kažemėkas Dubravos miškų tyrimo stoties medelyne sukonstravo gana modernią kankorėžių aižyklą, kuri po įvairių rekonstrukcijos darbų pagal reikalą veikia ir šiandien. A.Kažemėkas pateikė daug racionalizacinių pasiūlymų šiltnamių statybos, miško medžių sėklų bei medienos apdirbimo cecho darbuose ir kitose veiklos srityse ir juos įgyvendino praktikoje.
A.Kažemėkas koordinavo Dubravos MTS miškų kompleksinio pritaikymo poilsiui darbus, ruošė poilsiaviečių projektus. Rengė medienos perdirbimo cecho ir medienos sandėlio rekonstrukcijos ir plėtros projektus, vadovavo juos įgyvendinant. Kelerius metus A. Kažemėkas Miškų technikume dėstė miško ir gamtos apsaugos disciplinas, neakivaizdinio skyriaus moksleiviams – darbo apsaugą, mokė eigulių kursų klausytojus, vadovo studentų diplominiams darbams, buvo technikumo apželdinimo specialybės valstybinės kvalifikacinės komisijos nariu.
Plačiai A.Kažemėkas reiškėsi ir visuomeninėje veikloje. Ilgus metus aktyviai dalyvavo Gamtos apsaugos draugijos veikloje kaip Kauno miesto, rajono bei Respublikinės tarybos narys, visuomeninis gamtos apsaugos inspektorius. A.Kažemėkas aktyviai dalyvavo profsąjunginėje veikloje, pradedant darbu Žemės ūkio akademijos profkomitete, o vėliau respublikinės profsąjungos komitete. Buvo Dubravos MTS profsąjungos vietos komiteto pirmininku. A.Kažemėkas buvo Miškų ūkio ir miško pramonės mokslinės techninės draugijos respublikinės valdybos revizijos komisijos nariu, dalyvavo šios draugijos veikloje.
Jis buvo vienas iš Girionių medžiotojų būrelio steigėjų 1963m. ir vadovų 1966-1988 m., buvo aktyvus azartiškas medžiotojas, medžioklių vadovas. Pagal A. Kažemėko padarytus projektus Dubravos girioje statytos žvėrių šėryklos, stoginės pašarui, medžioklei tykojant skirti bokšteliai. A. Kažemėkas buvo tradicinių medžioklių Dubravos girioje organizatorius ir nuolatinis jų vadovas, koordinavo fazanyno steigimo ir tolimesnės veiklos darbus. Atostogų metu su draugais Jonu Grigaliūnu, Gediminu Petružiu, Rimu Leimontu mėgo keliauti į Rusijos užpoliarės tundrą.
O nuostabiausia tai, kad besisukdamas visų tų gausių darbų verpetuose, A. Kažemėkas dar rado laiko, noro ir turėjo pašaukimą visus darbus ir renginius įamžinti fotografijose, kaupti Dubravos tyrimo stoties, vėliau urėdijos istoriją. Nemažai straipsnių A. Kažemėkas yra publikavęs „Mūsų girių“ žurnale, yra vienas iš sudarytojų ir bendraautorių, leidžiant knygą apie pirmąjį Dubravos MTS direktorių Jurgį Gečį.
Jau būdamas pensijoje 2007 m. A. Kažemėkas išleidžia knygą „Girios prie Nemuno slėnio“, kurioje išsamiai aprašo Dubravos urėdijos veiklą nuo pat jos įkūrimo. Tačiau nors ir gana storoje knygoje netilpo visa A. Kažemėko sukaupta istorinė medžiaga, tad paliko dar šūsnis rankraščių ir krūvas nuotraukų bei negatyvų apie atskirus urėdijos veiklos etapus, girininkijų istorijas, darbuotojus, Girionių medžiotojų klubo veiklą, užrašė urėdijoje dirbusių specialistų atsiminimus. Malonu, kad ir sulaukęs garbingo amžiaus A. Kažemėkas neužsidarė namuose, kaip daugelis į pensiją išėjusiųjų buvusių urėdijos darbuotojų, o buvo dažnas svečias urėdijoje. Net paskutiniais gyvenimo metais varginamas ligos telefonu jis nuolatos bendravo su buvusiais bendradarbiais.
Už visapusišką veiklą gausūs yra A.Kažemėko apdovanojimai: daugybė Dubravos MTS (vėliau įstaigos su visais daugkartiniais pavadinimo pasikeitimais) bei Lietuvos miškų instituto direktorių padėkos raštų, daug Miškų ūkio ir miško pramonės ministerijos, Gamtos apsaugos komiteto, Gamtos apsaugos draugijos respublikinės bei Kauno miesto ir rajono komitetų, Miškų ūkio, popieriaus ir medienos apdirbimo pramonės darbuotojų profsąjungos respublikinio komiteto, Mokslinės techninės draugijos respublikinės tarybos bei valdybos bei kitų organizacijų garbės raštų. 1980m. suteiktas Gamtos apsaugos draugijos žymūno vardas. 1977m. A.Kažemėkas apdovanotas Visasąjunginės liaudies ūkio parodos sidabro, o 1979m. bronzos medaliais, yra gavęs medalį „už šaunų darbą’ ir eilę kitų garbės ženklų.
Šeimoje A.Kažemėkas su žmona Aldona, kuri po ilgai kamavusios ligos šį pasaulį paliko 2019m., užaugino du sūnus Gintautą ir Audrių, sulaukė 4 vaikaičių.
A.Kažemėkas amžino poilsio vietą pasirinko gimtojoje Juodupėje, kur ilsisi iš emigracijos grįžęs jo tėvas, žmona ir brolis.
Nuoširdžiai užjaučiame sūnus, vaikaičius , artimuosius, draugus bei visus velionį pažinojusius.
VMU Dubravos regioninio padalinio darbuotojų bei Girionių medžiotojų klubo narių vardu Vytautas Ribikauskas.


Atgal į: Naujienos