Birželio 13d. gražų amžių nugyvenęs į amžinosios laimingos būties šalį tvarkyti ten amžinai žaliuojančių girių iškeliavo garbus Lietuvos miškams nusipelnęs miškininkas Vytautas Jonas Kisielis. Pastaruoju metu Anapilin vis iškeliauja garbingo amžiaus sulaukę paskutiniai Lietuvos miškų mohikanai, vaikystę leidę dar tarpukario smetoninėje Lietuvoje. Vytautui Jonui iki 96 m. gimtadienio buvo telikę tik 3 d., o iki 100 – tik 4 metai…
V.J. Kisielis gimė 1926 m. birželio 17d. Vaidutiškio kaime, Anykščių rajone. Anykščių vidurinę mokyklą baigė 1945, o Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų fakultetą – 1950 metais. Dar nebaigęs miškininkystės mokslų, 1949 m. pradėjo dirbti Tauragės miškų ūkio inžinieriumi, o 1955 – 1957 m. tose pačiose pareigose dirbo Kauno miškų ūkyje. 1957 m. įsikūrus Dubravos miškų tyrimo stočiai, V.J.Kisielis pakviečiamas čia dirbti vyriausiojo miškininko pareigose ir tose pačiose pareigose dirbo iki išėjimo į pensiją 1986 m. Išėjęs į užtarnautą poilsį dar dešimtmetį meistro pareigose tvarkė Girionių miško parką. Keletą kartų keitėsi V.J.Kisielio darbovietės pavadinimas ir statusas; nuo Dubravos miškų tyrimo stoties iki Dubravos eksperimentinės mokomosios miškų urėdijos, kol galop tapo kažkokiu padaliniu. Tačiau padalinyje jam darbuotis jau neteko. Ir kaip daugelis senosios kartos miškininkų, jis nesuprato buldozerinės miškų valdymo reformos prasmės. Nors pradėdamas dirbti vyriausiu miškininku V.J.Kisielis jau turėjo gamybinio darbo patirties, dirbant inžinieriumi Tauragės ir Kauno miškų ūkiuose, dėl specifinės miškų tyrimo stoties veiklos, siekiant, kad Dubravos MTS kuo greičiau taptų Miškų instituto pilnaverte eksperimentine baze ir pažangaus ūkininkavimo miškuose mokykla, viską teko pradėti, kaip sakoma, nuo nulio. Ir V.J.Kisielis nuo pat pirmųjų darbo dienų Dubravoje tapo to siekio pagrindiniu varikliu, dirigentu, pagrindiniu darbų girininkijose koordinatoriumi, vertintoju, kontrolieriumi, naujovių visose miškininkystės srityse diegimo iniciatoriumi. Trūko ir kvalifikuotų specialistų, tad teko pamažu burti produktyviam darbui nusiteikusį kolektyvą.
Per beveik 30 m. darbo vyriausiojo miškininko pareigose V.J. Kisielio pastangomis ženkliai keitėsi, gražėjo Kauno rajono kairiojo Nemuno kranto miškai, gerėjo medynų rūšinė sudėtis, didėjo jų našumas. Jis kontroliavo miško sausinimo darbų projektavimą ir vykdymą, ko pasėkoje Dubravos MTS miškuose buvo įruoštas tankus ištisus metus pravažiuojamų kelių tinklas, įrengta įvairaus dydžio vandens telkinių bei kultūrinių pievų. Tada , negalėdami pragyventi iš menkų atlyginimų, dauguma miškų ūkio administracijos darbuotojų ir darbininkų papildomai vertėsi gyvulininkyste, tad miškų pievose buvo ruošiamas šienas galvijams. Vėliau, jau nepriklausomoje Lietuvoje , tos pievos vėl buvo apželdintos mišku. Vykdant miško melioracijos darbus, buvo siekiama, kad tai maksimaliai atitiktų miškų ūkio interesams, tačiau nebūtų pažeidžiami gamtosauginiai reikalavimai. V.J.Kisielis ypač daug dėmesio skyrė miškų atkūrimui, menkaverčių medynų rekonstrukcijai, medynų formavimui, jų produktyvumo didinimui, naujausių miškų mokslo rekomendacijų ir pažangios patirties diegimo miškų ūkio darbuose klausimams. Būdamas sąžiningas, darbštus, pareigingas kruopščiai, bet ne aklai, vykdė visas Lietuvos miškų instituto rekomendacijas, aktyviai dalyvavo kuriant LMI mokslinių tyrimų stacionarius bei gamybinius bandomuosius objektus. Jam vadovaujant, Dubravos miškų tyrimo stoties miškai pirmieji šalyje buvo pilnai sutvarkyti technologiškai, įdiegtas kompleksinis ūkininkavimas. V.J.Kisielis organizavo sudėtingus Kauno marių pakrančių apželdinimo darbus, kur, taikant įvairiausius medžių rūšių mišrinimo variantus, į medynų rūšinę sudėtį įtraukiant net dekoratyvinius medžius, naujai apželdinta ir rekonstruota menkaverčių medynų beveik 1000 ha plote. Laikui bėgant, Kauno marių pakrančių želdiniai tapo miškų mokslo bei patraukliais rekreaciniu požiūriu objektais. V.J.Kisielis daug dėmesio skyrė pakaunės girių pritaikymui rekreacijai. Dubravoje vienoje iš pirmųjų šalyje buvo pradėti specialūs darbai, pritaikant miškus gyventojų poilsiui, miškuose įruošiamos stovyklavietės, poilsiavietės su pavėsinėmis ir miško baldais.
Būdamas darbštus, energingas plačiai reiškėsi visuomeninėje veikloje: buvo Miškų mokslinės techninės draugijos Dubravos skyriaus pirmininku, tarėju Kauno raj. teisme, visuomeniniu gamtos apsaugos inspektoriumi bei visuomeniniu autoinspektoriumi.
V.J.Kisielis už pasiekimus darbe bei visuomeninėje veikloje buvo daug kartų apdovanotas sąjunginio miškų ūkio komiteto, Lietuvos miškų ūkio ir miško pramonės ministerijos, profsąjungos, Mokslinės techninės draugijos ir kitų institucijų garbės ir padėkos raštais, atminimo ženklais ir kt. Įvertinant didelius nuopelnus plėtojant Dubravos miškų tyrimo stoties veiklą, V.J.Kisieliui 1983m. suteiktas Lietuvos nusipelniusio miškininko vardas.
Dirbdamas vyriausiuoju miškininku V.J.Kisielis buvo reiklus sau ir kitiems, kartais netgi griežtas pavaldiniams, tačiau visada teisingas. Griežtos jo pastabos, teisinga kritika, pabarimai neįžeisdavo pavaldinių, o, priešingai, jiems leisdavo tiktai tobulėti savo veikloje. Buvo ypač nepakantus bet kokiam nesąžiningumui. Dėl to jis buvo itin griežtas ir kai kuriems eiguliams netgi teko atsisveikinti su darboviete. Tačiau palaikė tuos, kurie, nors kartais ir klysdami, stengėsi dirbti sąžiningai ir ištaisyti padarytas klaidas. Būdamas energingas, veiklus nemėgo gaišti laiką tuščioms kalboms, visada buvo suplanavęs savo darbus, turėjo sau užsibrėžtą tikslą ir jo siekė negaišdamas veltui laiko. Neapkentė paviršutiniškumo, skubotų, neapgalvotų sprendimų. Lankantis girininkijų miško objektuose stengėsi per vieną atvykimą išspręsti kuo daugiau klausimų, todėl žingsniavo labai sparčiai, nualsindamas dažną išvykų dalyvį. Nors įvairūs ūkininkavimo miške klausimai buvo aptariami sparčiai, tačiau ne paviršutiniškai. Ne be reikalo vienas iš pirmųjų Dubravos MTS girininkų Ričardas Žadeikis vėliau prisiminė, kad: „…kiekvienas išėjimas į mišką su vyriausiu miškininku buvo rimtesnis egzaminas negu taksacijos egzaminas pas dėstytoją Joną Repšį.“
Dešimtmetį rūpindamasis Girionių parko reikalais, V.J.Kisielis pradėjo nuosekliai įgyvendinti pagrindinę parko tvarkymo koncepciją, numatytą projekte, ir parkas pradėjo įgauti tą vaizdą, kurį norėjo matyti pagrindinis projekto autorius A.Tauras.
Asmeniniame gyvenime V.J.Kisielis su medike žmona Danute užaugino tris sūnus ąžuolus, suteikę jiems didžiųjų Lietuvos kunigaikščių Mindaugo, Kęstučio ir Gedimino vardus, sulaukė 6 vaikaičių bei 8 provaikaičių.
V.J.Kisielis amžinam poilsiui atgulė naujose Kauno kapinėse Vainatrakio kaime. Nuoširdi užuojauta žmonai, sūnums, vaikaičiams ir provaikaičiams. kitiems artimiesiems, draugams bei visiems velionį pažinojusiems.
Buvusių bendradarbių vardu Vytautas Ribikauskas.